Mokslininkai ragina imtis skubių veiksmų dėl laisvai gyvenančių amebų – menkai žinomos mikroorganizmų grupės, kuri gali tapti vis didesne pasauline grėsme žmonių sveikatai. Štai, ką svarbu apie jas žinoti.
Laisvai gyvenančios amebos yra vienaląsčiai organizmai, kuriems gyvuoti nereikia šeimininko. Jos randamos dirvožemyje ir vandenyje – nuo balų iki ežerų ir kitų gėlo vandens telkinių.
Viena iš pagrindinių jų savybių – gebėjimas keisti formą ir judėti pasitelkiant laikinus, rankas primenančius išaugimus, vadinamus pseudopodijomis, arba „netikromis kojomis“. Tai leidžia ameboms prisitaikyti ir išgyventi labai įvairiose aplinkose.
Kas yra „smegenis ėdanti ameba“ ir kokia ji pavojinga?
Garsiausia laisvai gyvenanti ameba yra Naegleria fowleri, dažnai vadinama „smegenis ėdančia ameba“. Ji natūraliai gyvena šiltame gėlame vandenyje, dažniausiai esant 30–40 °C temperatūrai – ežeruose, upėse, karštosiose versmėse. Dėl vėsesnio klimato ji retai aptinkama vidutinio klimato šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje.
Užsikrėtimas įvyksta tada, kai užterštas vanduo patenka per nosį, dažniausiai maudantis. Iš nosies ertmės ameba keliauja nervų takais į smegenis ir pradeda ardyti smegenų audinį. Pasekmės beveik visada tragiškos – mirtingumas siekia 95–99 procentus.
Retkarčiais Naegleria fowleri randama ir vandentiekio vandenyje, ypač kai jis yra šiltas ir nepakankamai chloruotas. Kai kurie žmonės užsikrėtė naudodami užterštą čiaupo vandenį nosies plovimui dėl religinių ar sveikatos priežasčių.
Laimei, užsikrėsti neįmanoma geriant užterštą vandenį, taip pat ši infekcija neplinta nuo žmogaus žmogui.
Kodėl šias amebas taip sunku sunaikinti?
„Smegenis ėdančią“ amebą galima sunaikinti tinkamu vandens paruošimu ir chloravimu, tačiau visiškai pašalinti ją iš vandens sistemų nėra paprasta.
Prisijungus prie bioplėvelių – mikroorganizmų bendrijų, susidarančių vamzdynų viduje – dezinfekcijai naudojamos medžiagos, tokios kaip chloras, sunkiau pasiekia amebas, o organinės medžiagos silpnina dezinfekantų veiksmingumą.
Be to, amebos gali išgyventi šiltoje aplinkoje sudarydamos cistas – kietus apsauginius apvalkalus. Tokios cistos apsunkina jų kontrolę vandens tinkluose, ypač vasarą ar prastai prižiūrimose sistemose.
Kas yra „Trojos arklio efektas“ ir kodėl tai svarbu?
Laisvai gyvenančios amebos pavojingos ne tik pačios savaime. Jos gali tapti gyvu „skydų“ kitoms kenksmingoms mikroorganizmų rūšims, saugodamos jas nuo aplinkos poveikio ir dezinfekcijos priemonių.
Nors įprastai amebos minta bakterijomis, grybeliais ir virusais, kai kurios bakterijos – pavyzdžiui, Mycobacterium tuberculosis (tuberkuliozės sukėlėja) ir Legionella pneumophila (legioneliozės sukėlėja) – yra prisitaikiusios išgyventi ir daugintis amebų viduje. Tai padeda joms išlikti ilgiau ir potencialiai tampa pavojingesnėmis žmonėms.
Amebos taip pat suteikia prieglobstį kai kuriems grybeliams, pavyzdžiui, Cryptococcus neoformans, galinčiam sukelti grybelinį meningitą. Jos gali talpinti ir virusus, tokius kaip žmogaus noro virusas ar adenovirusai, sukeliantys kvėpavimo takų, akių ir virškinamojo trakto infekcijas.
Saugodamos šiuos patogenus, amebos padeda jiems ilgiau išlikti vandenyje ir dirvožemyje bei, tikėtina, prisideda prie antibiotikams atsparių formų plitimo.
Kaip klimato kaita didina šią grėsmę?
Manoma, kad klimato kaita didina laisvai gyvenančių amebų keliamą pavojų, nes sudaro joms palankesnes sąlygas daugintis ir plisti.
Naegleria fowleri ypač mėgsta šiltą gėlą vandenį. Kylant pasaulinei temperatūrai, šių šilumą mėgstančių amebų paplitimo zonos plečiasi į regionus, kurie anksčiau buvo per vėsūs. Taip daugiau žmonių gali su jomis susidurti maudydamiesi gamtiniuose vandens telkiniuose.
Pastaraisiais metais keli su maudynėmis susiję protrūkiai įvairiose šalyse jau sukėlė visuomenės susirūpinimą. Dėl klimato kaitos šylantis vanduo, ilgesni šilti metų laikai ir intensyvesnis žmonių kontaktas su gėlu vandeniu daro rizikų valdymą sudėtingesnį nei bet kada anksčiau.
Ar mūsų vandens sistemos tinkamai tikrinamos?
Dauguma vandens tiekimo sistemų nėra reguliariai tikrinamos dėl laisvai gyvenančių amebų. Šie organizmai aptinkami retai, gali slėptis bioplėvelėse ar nuosėdose, o jų nustatymui reikia specializuotų ir brangių tyrimų.
Praktikoje vandens sauga dažniausiai užtikrinama tinkamu chloravimu, pastoviu dezinfekantų lygiu ir reguliariu sistemų praplovimu, o ne tiesioginiu amebų paieškos tyrimu. Nors tam tikrose didesnės rizikos vietovėse taikomos konkrečios rekomendacijos, plačiai paplitusi nuolatinė stebėsena nėra įprasta.
Laisvai gyvenančios amebos pavojingos ne tik smegenims. Jos gali sukelti skausmingas akių infekcijas, ypač kontaktinių lęšių nešiotojams, odos pažeidimus žmonėms, kurių imuninė sistema susilpnėjusi, bei retas, bet sunkias išplitusias infekcijas, pažeidžiančias plaučius, kepenis, inkstus ir kitus organus.
Ką daro mokslininkai ir specialistai?
Tokios laisvai gyvenančios amebos, kaip Naegleria fowleri, aptinkamos retai, tačiau susirgimai dažnai baigiasi mirtimi, todėl ypač svarbi prevencija. Šie organizmai nepatenka tik į vienos srities – medicinos ar aplinkosaugos – kompetenciją, todėl būtinas kompleksinis požiūris, jungiantis aplinkos stebėseną, vandens sistemų valdymą ir medikų informuotumą.
Aplinkos pokyčiai, vandens paruošimo spragos ir plintančios amebų buveinės lemia tai, kad stebėsena ir aiškus rizikų komunikavimas tampa svarbesni nei bet kada.
Tinkamas vandens sistemų chloravimas, karšto vandens sistemų praplovimas ir saugaus elgesio maudantis bei kontaktinių lęšių higienos laikymasis gerokai sumažina užsikrėtimo tikimybę. Tuo pat metu mokslininkai tobulina amebų nustatymo metodus, o medikai stengiasi kuo anksčiau atpažinti galimus atvejus.
Ar reikėtų bijoti vandentiekio vandens ar maudynių?
Tokios amebos kaip Naegleria fowleri nekelia grėsmės, jei vanduo tiesiog geriamas, net jeigu jame ir yra šių organizmų. Infekcija galima tik tada, kai užterštas vanduo patenka į nosies ertmę, iš kur ameba gali pasiekti smegenis. Patekus į virškinamąjį traktą, amebos neišgyvena ir organų nepažeidžia.
Rizika užsikrėsti maudantis gerai prižiūrimuose, tinkamai dezinfekuojamuose baseinuose ar kituose vandens telkiniuose yra labai maža. Didžiausia grėsmė kyla šiltuose, nevalytuose gėlo vandens telkiniuose, ypač karštu oru.
Kaip žmonės gali apsisaugoti?
Apsisaugoti nuo laisvai gyvenančių amebų galima sumažinant kontaktą su šiltu, stovinčiu gėlu vandeniu. Rekomenduojama karštu laikotarpiu vengti panardinti galvą į ežerus ar upes, naudoti nosies spaustukus maudantis šiltame gėlame vandenyje, rinktis gerai prižiūrimus baseinus, namuose reguliariai praplauti vandens sistemas ir išlaikyti tinkamą karšto vandens temperatūrą.
Kontaktinių lęšių nešiotojai turėtų ypač kruopščiai laikytis higienos reikalavimų ir niekada neplauti lęšių čiaupo vandeniu. Nosies plovimui reikia naudoti tik sterilų, distiliuotą arba anksčiau virintą ir atvėsintą vandenį.
Labai svarbus informuotumas. Jei po maudynių gėlame vandenyje staiga atsiranda stiprus galvos skausmas, karščiavimas, pykinimas ar sprando stingimas, būtina nedelsiant kreiptis į medikus – ankstyvas gydymas gali būti lemiamas.
