Per pastaruosius du dešimtmečius sąmoningumo (mindfulness) idėja tapo nepaprastai populiari visame pasaulyje. Ji vis dažniau tampa kasdienio gyvenimo dalimi – sąmoningumo mokoma darbovietėse, mokyklose, sporto programose ir net kariuomenėje.
Socialiniuose tinkluose, televizijoje ir įvairiose sveikatingumo programėlėse sąmoningumas dažnai vaizduojamas kaip vienas paprastas dalykas – gebėjimas nusiraminti ir sutelkti dėmesį į dabartinę akimirką.
Didelės įmonės sąmoningumo programas naudoja tam, kad padėtų darbuotojams geriau susikaupti ir mažiau patirti streso. Ligoninės taiko šias praktikas, kad padėtų žmonėms lengviau pakelti skausmą ir pagerinti psichinę sveikatą. Milijonai žmonių naudojasi sąmoningumo programėlėmis, kurios žada viską – nuo streso mažinimo iki geresnio miego.
Tačiau religijos studijų profesorius, daugelį metų tyrinėjantis, kaip sąmoningumas apibrėžiamas ir praktikuojamas skirtingose tradicijose ir istoriniais laikotarpiais, pastebi vieną svarbią problemą. Nepaisant didžiulio susidomėjimo, mokslininkai, gydytojai ir edukologai iki šiol nesutaria, kas tiksliai yra sąmoningumas ir kaip jį reikėtų matuoti.
Kadangi skirtingi tyrėjai skirtingus dalykus vadina „sąmoningumu“, du tyrimai gali rodyti visiškai priešingas išvadas apie tai, ką ši praktika iš tiesų daro. Žmogui, kuris renkasi meditacijos programėlę ar kursą remdamasis moksliniais tyrimais, tai yra labai svarbu.
Tyrimas, kuriuo remiatės, galbūt vertina tokį gebėjimą kaip dėmesio sutelkimas, emocinis stabilumas ar atjauta sau – bet ne tą savybę, kurią pats tikitės išsiugdyti. Dėl to rezultatus sunku palyginti, o žmonėms tampa neaišku, kuri praktika iš tiesų gali padėti kasdieniame gyvenime.
Nuolatinė tradicija: nuo senovės iki šiandien
Sąmoningumas turi gilias šaknis budizmo, induizmo, džainizmo, sikhizmo ir kitose Azijos kontempliatyviose tradicijose. Budistiniame „Satipatthana Sutta: Sąmoningumo pagrindai“ tekste pabrėžiamas nuolatinis, akimirka po akimirkos vykstantis kūno ir proto stebėjimas.
Indų „dhyāna“ – kontempliacija – ugdo pastovų dėmesio sutelkimą į kvėpavimą ar mantrą. Džainų „samayika“, arba ramios pusiausvyros praktika, lavina taikų, subalansuotą nusiteikimą visų būtybių atžvilgiu. Sikhų „simran“, arba nuolatinis atminimas, siekia išsklaidyti savanaudiškas mintis ir atverti gilesnį kiekvienos akimirkos tikrovės suvokimą.
XX a. pabaigoje mokytojai ir gydytojai pradėjo šias praktikas pritaikyti pasaulietiniams kontekstams – ypač per sąmoningumu pagrįstą streso mažinimą ir kitas terapines programas. Nuo tada sąmoningumas persikėlė į psichologiją, mediciną, švietimą ir net korporacinės gerovės programas.
Taip sąmoningumas tapo plačiai taikomu, bet labai įvairiai apibrėžiamu įrankiu skirtingose mokslo ir profesinėse srityse.
Kodėl mokslininkai nesutaria dėl sąmoningumo apibrėžimo?
Kalbant apie šiuolaikinį sąmoningumo taikymą psichologijoje ir kitose srityse, apibrėžimo problema atsiranda pačioje pradžioje. Skirtingi tyrėjai išskiria skirtingus aspektus ir pagal juos kuria savo metodikas bei testus.
Vieni mokslininkai sąmoningumą pirmiausia supranta kaip dėmesio lavinimą ir gebėjimą labai atidžiai stebėti, kas vyksta čia ir dabar.
Kiti sąmoningumą apibrėžia kaip emocijų reguliavimo gebėjimą – mokėjimą išlikti ramiam patiriant stresą.
Trečia tyrėjų grupė sąmoningumą sieja su atjauta sau – sugebėjimu būti sau maloniam ir atlaidžiam, kai suklysti.
Dar kiti pabrėžia moralinį budrumą ir mano, kad sąmoningumas turėtų padėti žmonėms priimti išmintingesnius, etiškesnius sprendimus.
Šie skirtumai ryškiai atsiskleidžia pažvelgus į tai, kokius testus mokslininkai naudoja sąmoningumui matuoti.
„Mindful Attention Awareness Scale“ (MAAS) vertina, kaip gerai žmogus geba išlaikyti dėmesį dabartinei akimirkai.
„Freiburg Mindfulness Inventory“ (FMI) klausia, ar žmogus pastebi kylančias mintis ir jausmus ir ar geba juos priimti jų nevertindamas.
„Comprehensive Inventory of Mindfulness Experiences“ (CHIME) prideda tai, ko dauguma kitų testų visai neliečia – klausimus apie etinį sąmoningumą ir gebėjimą priimti išmintingus, moralius sprendimus.
Dėl to lyginamieji tyrimai tampa sudėtingi, o žmonėms, norintiems ugdyti sąmoningumą, sunku suprasti, kuri kryptis jiems tinkamiausia. Skirtingos programos remiasi skirtingomis sąmoningumo sampratomis, todėl jų siūlomos praktikos ir žadama nauda gali labai skirtis.
Visa tai reiškia, kad žmogus, pasirinkęs sąmoningumo kursą ar programėlę, gali išmokti visai ne to, ko tikėjosi, jei nežino, kaip būtent toje programoje apibrėžiamas ir matuojamas sąmoningumas.
Kodėl skirtingos skalės matuoja skirtingus dalykus?
Budizmo filosofijos tyrinėtojas Johnas Dunne’as siūlo naudingą paaiškinimą, kodėl žmonės taip nevienodai kalba apie sąmoningumą. Jis teigia, kad sąmoningumas nėra viena savaime aiški praktika – veikiau tai „šeima“ artimų, bet skirtingų praktikų, susiformavusių skirtingose tradicijose, su skirtingais tikslais ir kultūriniais kontekstais.
Tai paaiškina, kodėl mokslininkai ir praktikuojantys žmonės dažnai nesusikalba. Jei vienas tyrimas matuoja dėmesio sutelkimą, o kitas – atjautą, jų rezultatai neišvengiamai išsiskirs. Ir jei pats bandote praktikuoti sąmoningumą, labai svarbu žinoti, ar jūsų pasirinktas kelias labiau orientuotas į proto nuraminimą, į atjautą sau, ar į etiškai sąmoningus pasirinkimus.
Kuo tai svarbu?
Jeigu pripažįstame, kad sąmoningumas nėra vienas dalykas, tai turi pasekmių tam, kaip jis tiriamas, praktikuojamas ir mokomas. Tai svarbu tiek instituciniu, tiek asmeniniu lygmeniu.
Mokykloms, sveikatos priežiūros įstaigoms ar kitoms organizacijoms sąmoningumo programa, kurios tikslas – mažinti stresą, atrodys visiškai kitaip nei tokia, kuri siekia ugdyti atjautą ar etinį sąmoningumą.
Jei nėra aiškumo, mokytojams, gydytojams ir konsultantams sunku suprasti, kuris požiūris geriausiai padės pasiekti jų keliamus tikslus. Tas pats galioja ir versle, kur sąmoningumo programos gali būti taikomos organizacijos efektyvumui ir streso valdymui gerinti.
Nepaisant nesutarimų, tyrimai rodo, kad skirtingos sąmoningumo formos sukelia skirtingą naudą. Praktikos, kurios lavina dėmesio sutelkimą į dabartinę akimirką, siejamos su geresne koncentracija ir didesniu darbo efektyvumu.
Požiūriai, orientuoti į priėmimą, dažniausiai padeda žmonėms geriau tvarkytis su stresu, nerimu ir lėtiniu skausmu. Atjauta grįstos praktikos stiprina emocinį atsparumą. Programos, pabrėžiančios etinį sąmoningumą, gali skatinti labiau apgalvotą, prosocialų elgesį.
Ši įvairovė padeda suprasti, kodėl mokslininkai ir toliau diskutuoja, kuris „sąmoningumo“ apibrėžimas turėtų būti pagrindinis mokslo tyrimuose.
Praktikuojantiems sąmoningumą individualiai tai priminimas rinktis tokias praktikas, kurios labiausiai atitinka jų poreikius ir tikslus – ar tai būtų streso mažinimas, dėmesio lavinimas, atjauta sau, ar gilesnis etinis jautrumas.
