Aplink dar žvarbu, tačiau už akivaizdžiai ilgėja diena ir už langų daugėja šviesos. Vasario 2-oji laikoma magišku lūžio tašku, kai žiema persirita į antrą pusę ir su viltimi laukiame pavasario. Hromnicų diena – tai ne tik visiems žinoma patarlė „per Hromnicas valanda daugiau“.
Jau senovės keltai šią dieną švęsdavo Imbolką, o krikščionys šventindavo žvakes–hromničkas, saugančias nuo perkūnijos. Ši diena kupina papročių ir draudimų: kodėl senoliai tądien vengdavo imti į rankas adatą ir kodėl triukšmas buvo laikomas netgi labai pageidaujamu?
Kada švenčiamos Hromnicos ir ką jos reiškia?
Hromnicos kasmet švenčiamos vasario 2 dieną. Ši data pasirinkta neatsitiktinai – ji žymi ribą tarp žiemos pabaigos ir artėjančio pavasario. Tai laikas, kai esame maždaug pusiaukelėje tarp gruodžio žiemos saulėgrįžos ir kovo pavasario lygiadienio.
Anksčiau Hromnicos laikytos tikrąja Kalėdų pabaiga: žmonės nardavo eglutes, slėpdavo prakartėles ir užbaigdavo visą šventinį laikotarpį. Krikščioniškoje tradicijoje Hromnicos siejamos su Viešpaties paaukojimo šventykloje (Uvedimo į Šventyklą) diena. Pasak padavimo, tą dieną Marija atnešė keturiasdešimties dienų Jėzų į Jeruzalės šventyklą, norėdama pagal žydų tradiciją paaukoti jį Dievui.
Šventyklos vyresnysis, teisusis ir pamaldusis Simeonas, pamatęs Jėzų, pavadino jį „šviesa pagonių apšvietimui“. Būtent dėl šios priežasties Hromnicos glaudžiai siejamos su šviesa: tai ir šventintos žvakės, ir ilgėjančia diena išreikšta viltinga šviesa po tamsios žiemos.
Imbolkas: kaip pavasarį pasitikdavo senieji keltai
Hromnicų šventės ištakos siekia dar senesnius laikus. Labai panašią šventę – Imbolką – minėjo senieji keltai. Imbolkas prasidėdavo paskutinio sausio vakaro išvakarėse ir tęsdavosi iki vasario 2-osios.
Imbolko šventimas buvo artimas tradiciniam Užgavėnių laikotarpiui: žmonės linksmindavosi, gausiai valgydavo ir gerdavo, šokdavo, rengdavo kaukių ir persirengėlių – „koledininkų“ – eisenas. Pagrindinis tikslas buvo pasveikinti pavasarį. Todėl žmonės ieškodavo pirmųjų žydinčių augalų, stebėdavo medžius, pirmus pumpurus ir, žinoma, gyvulių elgesį – tikėta, kad gyvūnai geriau nei žmonės nujaučia artėjantį pavasarį.
Ir keltų Imbolkas, ir krikščioniškos Hromnicos iš esmės yra pavasario šventė. Gamta bunda, atgyja gyvybinės jėgos, viskas persipildo laukimo, augimo ir gausos pažadu. Tamsa traukiasi ir užleidžia vietą šviesai. Šviesa siejama ne tik su žvake ar dienos ilgiu, bet ir su žaibais bei griaustiniu, lydinčiais pavasarines audras.
Žmonės labai bijodavo perkūnijos, todėl Hromnicos buvo puiki proga „apsidrausti“ ir saugoti savo namus bei šeimą nuo nelaimių visus metus.
Hromničkos – namų apsauga nuo žaibo ir nelaimių
Viena svarbiausių Hromnicų tradicijų – žvakių šventinimas. Šios šventintos žvakės vadinamos hromničkomis. Jos laikytos stipria apsauga nuo gamtos stichijų, ypač audrų ir žaibo.
Seniau dažnas kaimo žmogus bijodavo, kad žaibas gali trenkti į trobesį, uždegti stogą ir sunaikinti visą namų ūkį – namus, kluoną, tvartą. Tokia nelaimė dažnai reikšdavo pražūtį visam gyvenimui, nes nuostoliai būdavo neatitaisomi. Todėl žmonės stengdavosi apsisaugoti taip, kaip išmanydavo.
Hromnicų dieną bažnyčioje jie šventindavo žvakes ir visus metus, artėjant audrai, uždegdavo hromničką bei statydavo ją į langą. Tikėta, kad šventinta žvakė apsaugos namus, turtą ir gyvulius nuo žaibo ir ugnies. Žvakės uždegimas beveik visada lydimas maldos – taip buvo prašoma Dievo globos ir apsaugos.
Kai kuriose vietovėse hromničkos turėjo ir dar vieną svarbią paskirtį – jos buvo dedamos į rankas mirštančiajam arba statomos prie jo lovos. Šventintos žvakės šviesa turėjo parodyti sielai teisingą kelią į amžinybę ir palengvinti perėjimą į anapusinį pasaulį.
Hromnicų papročiai ir draudimai
Žvakių šventinimas – tik viena iš su Hromnicomis susijusių apeigų. Šią dieną buvo šventinami ir šaltiniai bei vandens versmės – tikėta, kad tuomet visus metus netrūks vandens ir drėgmės, reikalingos geram derliui.
Hromnicos laikytos gana rimta ir pagarbi švente. Nors čia susipindavo senieji pagoniški ir krikščioniški papročiai, bendra nuostata buvo tokia: tai ne linksmybių, o susikaupimo metas. Seniau tądien buvo draudžiama smarkiai linksmintis, šokti, juokauti, rengti triukšmingas puotas. Vis dėlto buvo viena išimtis – leistas didelis triukšmas tam tikru tikslu.
Triukšmas – kirvio, plaktuko, šluotos daužymas, barškesys įvairiais įrankiais – laikytas veiksmingu būdu išvyti piktąsias dvasias ir visas tamsos jėgas iš namų bei kiemo. Todėl šią dieną buvo patartina „prasivalyti“ erdvę: triukšmu, barškinimu, šlavimu, tvarkymusi, kūrenimu ir pan.
Kitas svarbus draudimas: per Hromnicas šeimininkės neturėjo nieko siūti ar taisyti adata. Tikėta, kad adatos smailumas gali „pritraukti“ žaibus ir audras ateityje, todėl buvo vengiama bet kokių darbų su aštriais įrankiais, ypač adata.
Ūkininkams ši diena taip pat buvo ženklas ruoštis pavasario darbams. Po žiemos reikėdavo ištraukti plūgą ir išarti pirmąją vagą. Taip žemei parodoma, kad žiema pamažu traukiasi ir metas pradėti ruoštis sėjai. Siekiant geresnio derliaus, į pirmą vagą sudėdavo duonos ir sūrio gabalėlių – tai buvo tarsi auka žemei, kad ši geriau derėtų ir būtų dosni.
„Per Hromnicas – valanda daugiau“ ir kitos pranašystės
Vienas žinomiausių posakių – „Per Hromnicas – valanda daugiau“. Jame išties yra tiesos: nuo žiemos saulėgrįžos diena pamažu ilgėja, o vasario 2-ąją ji jau yra maždaug valanda ir dvidešimt minučių ilgesnė. Nors gaidys gieda tuo pačiu metu, už lango šviesėja vis anksčiau, ir tai aiškiai primena, jog Hromnicos – šviesos ir artėjančio pavasario šventė.
Su šia diena susiję daugybė patarlių ir orų pranašysčių – skaičiuojama, kad jų yra daugiau kaip keturiasdešimt. Jos atspindi senolių pastangas pagal konkrečius gamtos ženklus nuspėti, kokia bus likusi žiemos dalis, koks bus pavasaris ir net derlius.
Per Hromnicas vyturėlis turi sučiulbėti, kad ir tektų jam sušalti. Per Hromnicas šeimininkui vilkas kieme mielesnis negu saulė danguje (nes sniegas ir šaltis geriau javams nei per anksti atšilęs oras). Jei per Hromnicas siaučia pūga, žiema ilgai nebesitęs. Jei per Hromnicas varva nuo stogo, žiema dar ilgai vilksis. Per Hromnicas – žiemos vidurys. Jei per Hromnicas naktis giedra, šalčių dar bus daug. Jei per Hromnicas šalta, pavasaris ateis greičiau. Žalios Hromnicos – balta Velykų diena. Jei barsukas per Hromnicas išlenda iš olos, po keturių savaičių vėl grįš į ją – žiema dar užsitęs. Jei per Hromnicas diena giedra, žiemos drabužio dar neskubėk slėpti. Jei per Hromnicas šviečia saulė, žiema tęsis dar šešias savaites.
