Naujausi atskleisti faktai apie Piterį Mandelsoną ir jo ryšius su mirusiu nuteistu seksualiniu nusikaltėliu Džefriu Epšteinu atkreipė dėmesį į Starmerio sprendimą pernai paskirti jį Jungtinės Karalystės ambasadoriumi Jungtinėse Valstijose.
Nuotaikos Leiboristų partijoje, jau anksčiau subjaurotos prastėjančių reitingų ir dažnų vadovybės klaidų, galutinai krypsta prieš lyderį. Parlamento nariai viešai ragina Starmerį atleisti savo vyriausiąjį patarėją Morganą Maksvinį – artimą Mandelsono sąjungininką, – o privačiuose pokalbiuose vis dažniau pripažįsta, kad gali tekti atsisveikinti ir su pačiu premjeru.
Net ir vienas ištikimiausių Starmerio gynėjų – jo biografas Tomas Boldvinas – pripažįsta, kad premjerui bus be galo sunku išsilaikyti.
„Tai gali būti išgyvenama – bet tai nereiškia, kad taip ir bus. Politika yra labai nenuspėjama ir įkaitusi, tad kiekvienas, kuris tvirtina esąs tikras, kas bus toliau, elgiasi neprotingai“, – sakė Boldvinas.
Jis pridūrė: „Ką jis gali padaryti, kad jo šansai išgyventi būtų didesni? Stebuklingo sprendimo nėra. Nėra tokio varianto, kad „vienu šuoliu išsilaisvino“. Atsakymas labai starmeriškas: nuleisti galvą, bandyti daryti teisingus dalykus ir kalbėti apie tuos klausimus, kurie iš tiesų rūpi žmonėms šalyje, o ne apie tai, kuo gyvena žurnalistai Vestminsteryje.“
Būtent taip jis mėgino elgtis ketvirtadienio rytą, sakydamas kalbą apie apleistų miestų atgaivinimą. Vakare jis pakvietė būrį paprastų parlamentarų į savo rezidenciją Čekerse. Dalydamasis čili troškiniu su ryžiais, Starmeris atsiprašinėjo parlamentarų ir mėgino užversti puslapį po žiaurios savaitės.
Vis dėlto Starmerio, kuris į Dauningo gatvę atėjo žadėdamas „pokyčius“, laukia nedaug gerų pasirinkimų. Skandalai, vienas po kito purtantys jo vyriausybę, daugelio akyse jau virto nuolatine puvėsio būsena.
Kol kas Starmerio užsispyrimą tęsti darbą palaiko tai, kad partijoje nėra rimto, tinkamo momento laukti galinčio konkurento, kuris būtų pasirengęs surengti politinį perversmą.
Artėjantis audros frontas
Artimiausia ir kebliausia užduotis – kaip elgtis su jau pažadėtu Mandelsono paskyrimo dokumentų paviešinimu. Šis žingsnis, nors ir argumentuojamas siekiu užtikrinti skaidrumą, gali būti itin skausmingas ne tik Starmeriui ir jo artimiausiai komandai, bet ir pačiam buvusiam pasiuntiniui.
Jei šį momentą pavyktų suvaldyti itin atsargiai ir ryžtingai, Starmeris vėl galėtų bent iš dalies perimti iniciatyvą.
Buvęs artimas Starmerio padėjėjas, kalbėjęs anonimiškai, pasakojo: „Akivaizdu viena – ministras pirmininkas tiesiog nepasiduos. Tai ne jis. Tai ne jo prigimtis. Jei jis tiki, kad yra teisus, jis užsikasa ir laikosi.“
Parlamento nariai vis labiau piktinasi tuo, kad Starmeris kaltę verčia Mandelsono „melams“, o ne prisiima pilną atsakomybę už savo pačio sprendimą. Tas pats buvęs padėjėjas teigė, kad paviešinus daugiau informacijos Starmeris greičiausiai turės galiausiai pasakyti: „Aš suklydau. Čia ne tik dėl patikrinimo procedūrų – aš suklydau ir apgailestauju jį paskyręs.“
Kitas aukšto rango leiboristų šaltinis tam pritarė, pabrėždamas, jog Starmeris „geriausiai atrodo tada, kai aplenkia įvykius“ ir „jam reikia ryžtingai pasakyti, ką mano, kai visa informacija bus paviešinta“.
Ketvirtadienį viešai atsiprašęs Epšteino aukų, Starmeris, kaip pasakoja du susitikime dalyvavę žmonės, atsiprašymą pakartojo ir Čekerse susirinkusiems parlamentarams. Vargu ar tai buvo paskutinis kartas.
Dauningo gatvė plačiau komentuoti Starmerio pastangų šią savaitę nepanoro ir tik dar kartą nurodė į jo viešą atsiprašymą.
Permainos užkulisiuose
Viena iš klasikinių gynybinių premjerų strategijų – „perkrauti“ užkulisių komandą. Penktadienio vakarą neatmesta tikimybė, kad savaitgalį gali pasitraukti keli aukšto rango politiniai ir administraciniai pareigūnai.
Starmeris jau kartą atnaujino savo komandą būdamas valdžioje, bet parlamento leiboristai vis garsiau kalba apie dar vieną didesnį „generalinį valymą“, daugiausia taikydamiesi į Maksvinį.
„Manau, visi jau sutinka, kad užkulisių komandą reikia permaišyti iš esmės“, – sakė vienas aukšto rango Leiboristų partijos parlamentaras. „Kai tik Morganas pasitrauks, jis (Starmeris) liks visiškai be gynybos. Tai jau viskas – terminalinė stadija.“
Vienas su Dauningo gatve dirbantis valstybės tarnautojas pasakojo, kad Amy Ričards, anksčiau dirbusi Yvette Cooper komandoje, dabar minima kaip viena realiausių Maksvinio įpėdinių. Tuo metu didelė dalis apžvalgininkų Louise Casey – lordę ir patariamąją, atlikusią tyrimus dėl vaikų išnaudojimo ir socialinės priežiūros – regi kaip pagrindinę kandidatę į kabineto sekretoriaus postą. Pastarasis svarstymas išryškėjo kalbant apie įtampą tarp Dauningo gatvės ir dabartinio kabineto sekretoriaus Chriso Wormaldo.
Toks žingsnis leistų spręsti ilgai kritikuotą „berniukų klubo“ atmosferą Dauningo gatvėje.
Buvęs padėjėjas ir partijos vidinis šaltinis sutaria, kad Maksvinio atleidimas tebėra svarstomas kaip kraštutinė priemonė. Šis įtakingas patarėjas – vienas pagrindinių 2024 m. leiboristų rinkimų pergalės architektų, o šią savaitę Starmeris tik dar labiau su juo susisaistė, pavadinęs Maksvinį savo darbo „esmine“ dalimi.
„Tai būtų skambi galvos trofėjus. Tai tikriausiai nupirktų kiek laiko“, – sako buvęs patarėjas. – „Tačiau ar tai neprimintų rankų nusipjovimo tam, kad išgelbėtum kojas? Kokia ilgalaikė to nauda? Nesame tikri.“
Maksvinio pašalinimas gal ir nuramintų dalį parlamento leiboristų, tačiau tikrąją politinių sprendimų kryptį vis tiek nustato Starmeris.
„Man jau atsibodo kalbos apie Morganą Maksvinį, manau, ir jam pačiam atsibodo kalbos apie jį“, – pabrėžė Boldvinas. – „Galiausiai vyriausybės charakterio negali apibrėžti patarėjas – tai turi daryti ministras pirmininkas.“
Jo teigimu, „premjeras pernelyg dažnai delegavo savo pačio politiką ir iš esmės gerus politinius instinktus įvairiems patarėjams įvairiais momentais. Jis turi juos susigrąžinti. Turi parodyti vertybes, kurios slypi jame pačiame ir turėtų persmelkti visą vyriausybę.“
Didysis permainų raundas Vyriausybėje
Vestminsteryje tarp patarėjų vis aktyviau svarstoma „didžiojo sprogimo“ strategija: po prognozuojamai prastų vidurio kadencijos rinkimų gegužę galėtų būti surengta didelė Vyriausybės sudėties pertvarka.
Vienas artimas Starmerio sąjungininkas pripažįsta, kad tam yra rimtų argumentų – pavyzdžiui, grąžinti į kabinetą Angelą Reiner, kuri praėjusį rudenį pasitraukė iš ministro pirmininko pavaduotojos posto dėl skandalo, susijusio su jos mokesčiais, tačiau vis dar išlieka viena populiariausių figūrų leiboristų judėjime.
Kaip pabrėžė vienas partijos vidaus šaltinis, toks sprendimas turėtų ir papildomą naudą – potencialią konkurentę dėl lyderio posto prisirištų prie Vyriausybės kolegialios atsakomybės.
Tačiau kokį konkretų postą jai būtų galima pasiūlyti, nėra aišku. Grįžimas į būsto sekretorės pareigas atrodo sunkiai įmanomas, turint omenyje skandalą dėl būsto mokesčių. Finansų ministro postas taip pat neatrodo realus. Artimas Starmerio sąjungininkas užsiminė, kad logiškiausia jai būtų pasiūlyti kultūros sekretorės poziciją.
Vis dėlto tiek jos sugrįžimą, tiek galimus bandymus siekti lyderio posto stabdo užsitęsęs Mokesčių ir muitų tarnybos sprendimas dėl jos mokesčių reikalų.
Tuo pat metu bet kokia plataus masto pertvarka premjerui kelia rimtų rizikų, ypač dabar, kai jo autoritetas smarkiai susilpnėjęs.
„Jis nėra tokioje padėtyje, kad galėtų daryti kabineto pertvarką – jis per silpnas“, – įsitikinęs aukšto rango šaltinis. – „Praeitą kartą, kai jis mėgino tai padaryti, energetikos ministras Edas Milibandas tiesiog parodė jam duris – ir tuomet Starmeris buvo stipresnėje pozicijoje nei dabar. Kabineto pertvarkos dažniau sukuria daugiau problemų, nei išsprendžia.“
Dalis parlamentarų norėtų, kad mažai mėgstama finansų ministrė Rachel Reeves būtų perkelta iš Iždo į kitą postą ir taip būtų galima pradėti tikrą „švarų lapą“. Tačiau tai būtų labai rizikinga, nes Starmeris savo politinį likimą itin glaudžiai susiejo su ja ir iš esmės pavedė jai formuoti vyriausybės finansinę viziją.
„Istorija rodo, kad premjerai, atleidžiantys savo finansų ministrus, patys išsilaiko neilgai“, – primena vienas partijos vidaus šaltinis.
Yra ir kitas scenarijus – kad Reeves gali pasitraukti savo noru. „The Sunday Times“ rašė, jog pastaruoju metu su ja susitikę žmonės apibūdina ministrę kaip „nusivylusią ir pavargusią“, nes Starmerio ir josdviejų bendra politinė kryptis nebetenka parlamentarų palaikymo. Artimas Reeves sąjungininkas tokį portretą pavadino „visiška nesąmone“.
Vis dėlto yra didelė tikimybė, kad Starmerį pakeitimams vis tiek pastums nauji skandalai. Valstybės tarnyboje jaučiama įtampa dėl to, kas gali paaiškėti paviešinus Mandelsono žinutes – baiminamasi itin politiškai toksiškų komentarų.
Tarp labiausiai dėl to nerimaujančių minimi sveikatos apsaugos ministras Wesas Streetingas, verslo sekretorius Peteris Kyle’as ir Maksvinis. Potencialių nesmagių detalių gali atsirasti ir daugiau – prisimenant, kad Epšteino bylose buvo pasirodę užuominos, jog buvęs premjeras Gordonas Brownas buvo pravardžiuojamas „smirdžiumi“.
Kas galėtų jį pakeisti?
Kalbėdamas apie Mandelsoną, vienas partijos vidaus šaltinis pastebi: „Atrodo, kad vyro jo metų įpročiai paprastai jau nesikeičia.“
Jei Starmeris ir turi dėl ko bent kiek pasidžiaugti, tai Boldvino manymu Mandelsono skandalas dar labiau apsunkino galimybę rasti jam tinkamą įpėdinį.
„Kai kurių akimis didžiausia Starmerio nuodėmė – pernelyg artimas ir pernelyg pasitikintis ryšys su Peteriu Mandelsonu. Keista būtų jį keisti Wesu Streetingu, kuris pats yra artimas Mandelsono bičiulis“, – aiškino Boldvinas.
„Jei problema – viešojo gyvenimo skaidrumas, nelengva būtų kalbėti apie Angelą Reiner kaip alternatyvą vos po penkių mėnesių, kai ji pati buvo priversta trauktis iš ministro pirmininko pavaduotojos posto dėl nesumokėto mokesčio.
„Tai nėra kritika nei vienam, nei kitam – jie abu geri žmonės. Tačiau pats šio skandalo pobūdis šiuo momentu apsunkina dviejų realiausių įpėdinių galimybes „paspausti mygtuką“ ir imtis lyderystės.“
Vis dėlto nusivylęs buvęs Starmerio padėjėjas turi ir kitokią idėją dėl liūdnai pagarsėjusio, kone byrančio parlamento pastato, kurio sutvarkymas, kaip rodo šią savaitę paskelbta oficiali ataskaita, gali atsieiti iki 40 mlrd. svarų.
„Ar kas nors apskritai pagalvojo apie paprasčiausią sprendimą – tiesiog viską sudeginti?“ – juokavo jis.
