Atostogos Karibuose britui beveik baigėsi tragedija – jį užpuolė viena iš pavojingiausių vandenyno plėšrūnų, bulvinis ryklys. Tačiau netikėta medicinos naujovė, taip pat susijusi su rykliais, padėjo išgelbėti jo gyvybę ir galūnes. Ši istorija – apie skausmingą kovą už gyvenimą ir paradoksalią „ryklių“ pagalbą.
Poilsis svajonių Karibuose 66 metų britui Piteriui Smitui vos nesibaigė tragiškai. Ilsėdamasis Tobago saloje jis akis į akį susidūrė su viena iš pavojingiausių vandenyno plėšrūnų – bulviniu rykliu. Vyras pirmą kartą viešai papasakojo apie savo kovą už gyvybę ir netikėtą išsigelbėjimą.
Lemtinga akimirka ištiko paskutinę atostogų dieną, kai Piteris nusprendė paskutinį kartą išsimaudyti seklumoje. Jis ramiai braidžiojo vandeniu, kai staiga pajuto stiprų smūgį ir pamatė maždaug trijų metrų ilgį pasiekusį plėšrūną, įsikandusį į jo koją. Vyras instinktyviai ėmė mosikuoti rankomis ir daužyti ryklį kumščiais, bandydamas išsivaduoti.
Kova vandenyje ir kritinė būklė
Užpuolimas tuo nesibaigė – ryklys beveik nutraukė vyro ranką ir smarkiai sužalojo pilvą. Piterio draugai nedelsdami šoko į vandenį, ištraukė jį į krantą ir bandė stabdyti kraujavimą. Jo žmona, stebėdama vaizdą, matė giliai prakirstas žaizdas, pro kurias vietomis buvo matyti kaulai.
Vyro būklė buvo tokia kritinė, kad vietinėje ligoninėje pritrūko kraujo atsargų perpylimui. Medikai svarstė net galimų galūnių amputacijų klausimą, nes reikėjo kuo greičiau gelbėti jo gyvybę.
Laimei, pavyko skubiai suorganizuoti Piterio evakuaciją į Majamį. Ten jis iškentė dešimtis sudėtingų operacijų. Dėl patirtų traumų vyras neteko didelės dalies šlaunies minkštųjų audinių, susižalojo nervus rankoje ir dabar iš naujo mokosi vaikščioti. Vis dėlto jis yra be galo dėkingas gydytojams ir draugams už tai, kad gyvybė ir galūnės buvo išgelbėtos.
Likimo ironija ir gyvenimas be baimės
Vienos iš procedūrų metu gydytojai Piteriui atskleidė išties ironišką detalę. Kad paruoštų žaizdos paviršių odos persodinimui, medikai naudojo specialią membraną, pagamintą būtent iš ryklio odos. Taip dalis ryklio tapo priemone, padėjusia užgydyti žaizdas, kurias sukėlė kitas tas pats plėšrūnas.
Piteris su humoru priima šį sutapimą – jis sako dabar nešiojantis savyje „ryklišką“ dalelę ir, nepaisant siaubingos patirties, nejaučia pykčio gamtai. Jo teigimu, ryklys elgėsi pagal savo instinktus, o nelaimė – tragiškas, bet visgi retas sutapimas.
Britas tvirtina neketinantis gyventi nuolatinėje baimėje ir net planuoja sugrįžti į Tobagą, kad palaikytų vietos turizmą. Tai buvo pirmas toks užfiksuotas incidentas salos istorijoje, todėl jis nenori, kad ši tragedija pakenktų jos reputacijai.
Specialistai pabrėžia, kad ryklių išpuoliai prieš žmones yra itin reti, o žmones jie paprastai nelaiko savo grobiu. Manoma, kad dauguma atvejų įvyksta dėl klaidingo atpažinimo ar provokuojančių sąlygų. Ekspertų nuomone, jei ryklys būtų tikrai tyčia medžiojęs žmogų, išgyvenimo tikimybė būtų buvusi beveik lygi nuliui.
Vis dėlto ši istorija primena, kad net rojiškai atrodantys paplūdimiai slepia laukinės gamtos jėgą, o moderni medicina kartais randa netikėtų, paradoksalių sprendimų – šiuo atveju ryklys vos nesunaikino žmogaus, bet kita „rykliška“ technologija padėjo jam sugrįžti į gyvenimą.
