2005 metais Hamburgo Altonos rajone įvykęs keistas ir bauginantis reiškinys kurį laiką nedavė ramybės tiek vietos gyventojams, tiek mokslininkams. Tvenkinyje netikėtai pradėjo masiškai žūti varlės – prieš mirtį jos smarkiai ištindavo ir tiesiog sprogdavo. Šis atvejis tapo viena paslaptingiausių šiuolaikinės gamtos istorijos mįslių, vėliau gavusia netikėtą ir gana šiurpią atomazgą.
2005 metais Vokietiją sukrėtė neįprastas įvykis: Hamburge, Altonos rajone, masiškai ėmė žūti varlės, kurios prieš mirtį kelis kartus ištindavo ir galiausiai sprogdavo. Per kelias dienas žuvo tūkstančiai varliagyvių, o vietos tvenkinys bulvarinėje spaudoje buvo pramintas „Mirties tvenkiniu“.
Pirmieji pranešimai pasirodė balandį: pastebėta, kad varlės smarkiai padidėja, po to jų vidaus organai pažodžiui išsviedžiami į orą – kai kuriais atvejais net iki metro aukščio. Vietos veterinaras Otto Horstas tuomet žurnalistams prisipažino niekada nematęs nieko panašaus.
Iš pradžių manyta, kad tai gali būti pavojingo viruso ar grybelinės infekcijos protrūkis. Tačiau Hamburgo specialistų atlikti vandens tyrimai jokių anomalijų neparodė. Panašūs pranešimai netrukus pasiekė ir iš Danijos, o tai tik dar labiau pakurstė viešas diskusijas. Kai kurie mokslininkai net svarstė, ar žiniasklaida nėra perdėjusi situacijos masto dėl sensacijos. Herpetologas Barry Clarkas tuomet teigė, kad visa istorija skamba tarsi komiško skečo siužetas, tačiau visiškai atmesti jos nevertėtų.
Vėliau atliktas vokiečių specialisto Franko Mutchmanno tyrimas pasiūlė naują ir įtikinamą versiją. Jis ištyrė tiek negyvas, tiek dar gyvas varles ir nustatė, kad visų jų nugaroje buvo vienodas pjūvis. Pagal jo išvadas, varliagyvius sistemingai puldinėjo varnos, kurios tiksliai iškapodavo tik kepenis – vienintelę netoksišką šių gyvūnų kūno dalį.
„Tik tada, kai kepenų nebelieka, varlė tarsi supranta, kad buvo užpulta. Ji pradeda tinti – tai natūralus gynybinis mechanizmas. Tačiau kadangi varlės neturi nei diafragmos, nei šonkaulių, be kepenų nelieka nieko, kas galėtų sulaikyti kitus vidaus organus. Plaučiai neproporcingai išsiplečia ir plyšta, o likę organai tiesiog išspaudžiami lauk“, – aiškino mokslininkas.
Nors ši versija sulaukė nemažai dėmesio, išsamių mokslinių darbų apie šį reiškinį taip ir nebuvo paskelbta. Hamburgo „Mirties tvenkinio“ istorija iki šiol išlieka menkai ištirtu gamtos istorijos epizodu ir vis dar kelia diskusijas herpetologų bendruomenėje.
Mokslininkai taip pat aiškinasi ir kitus neįprastus gyvūnų prisitaikymo mechanizmus. Pavyzdžiui, nustatyta, kodėl kai kurie ropliai – gyvatės, chameleonai ir dalis driežų – gali išgyventi be maisto daugybę savaičių ar net mėnesių: jų organizmas itin efektyviai lėtina medžiagų apykaitą ir taupo energiją.
