Pastaraisiais mėnesiais Persų įlankos regione vykstančios trišalės Ukrainos, JAV ir Rusijos derybos tapo vienu svarbiausių bandymų priartėti prie karo Ukrainoje užbaigimo. Tačiau pažanga išlieka ribota: kalbama apie dalinius sprendimus, pavyzdžiui, apsikeitimą belaisviais, o strateginiai klausimai – teritorijos ir ilgalaikės saugumo garantijos – vis dar kelia daug abejonių tiek Kijeve, tiek Vakaruose.
JAV ir Rusijai sutarus atnaujinti karinį dialogą, sustabdytą dar 2021 m. rudenį, ir Donaldui Trumpui pareiškus, esą jis „sustabdė branduolinį karą tarp Rusijos ir Ukrainos“ ir „nusipelnė patekti į rojų“, JAE vėl įvyko dviejų dienų trukusi trišalė Ukrainos, JAV ir Rusijos delegacijų derybų sesija.
Trumpo specialusis pasiuntinys Steve’as Witkoffas pranešė, kad šalys susitarė dėl 314 karo belaisvių apsikeitimo – Ukrainos ir Rusijos pusėje. Tai – pirmasis toks apsikeitimas nuo 2025 m. spalio. Ketvirtadienį, vasario 5-ąją, į namus sugrįžo 150 Ukrainos karių ir 7 civiliai.
Witkoffas taip pat paskelbė, kad per artimiausias savaites tikimasi papildomos pažangos. Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Rustemas Umerovas antrąsias Abu Dabyje vykusias diskusijas pavadino konstruktyviomis, tačiau pabrėžė, kad platus klausimų spektras – visų pirma ugnies nutraukimo įgyvendinimo būdai ir jo kontrolės mechanizmai – liko neišspręstas.
Spaudos konferencijoje Kijeve kartu su Lenkijos premjeru Donaldu Tusku Volodymyras Zelenskis patvirtino, kad kitas susitikimas JAE tikrai įvyks. Vis dėlto, anot jo, didelio proveržio tikėtis sunku dėl akivaizdaus Vladimiro Putino nenoro nutraukti karo veiksmus.
Reikia priminti, kad antrasis konsultacijų ratas JAE surengtas po dar vienos masinės Rusijos raketų ir dronų atakos prieš Ukrainos energetikos objektus naktį į vasario 3-iąją, kai šalyje tvyrojo stipriausi žiemos šalčiai. Praėjusią savaitę Trumpas tvirtino asmeniškai paprašęs Putino tuo metu nesmogti Ukrainai. Kremlius tuomet pareiškė, jog susilaikys nuo atakų tik iki vasario 1-osios.
Vis dėlto Rusija atakas atnaujino būtent didžiausių šalčių metu – pavyzdžiui, Kijeve spaudžiant 23 laipsnių šalčiui. Nepaisant to, Trumpas viešai pareiškė, kad Putinas „ištesėjo žodį“.
Nors Abu Dabyje vykstančios konsultacijos duoda bent šiokį tokį apčiuopiamą rezultatą, prezidentas Zelenskis įsitikinęs, kad pirmiausia Ukraina turi gauti aiškias ir ilgalaikes saugumo garantijas – visų pirma iš JAV. Tačiau Trumpo administracija akivaizdžiai delsia. Net jei tokios garantijos iš JAV ir Europos būtų suteiktos, ar galima būtų laikyti jas pakankamai tvirtomis? Būtent tai ir kelia daugiausia klausimų.
Trumpo „dar pagalvosiu“: kas vyksta su JAV saugumo garantijomis?
Po Zelenskio ir Trumpo susitikimo Mar-a-Lago rezidencijoje Floridoje 2025 m. gruodžio pabaigoje Ukrainos prezidentas pareiškė, kad JAV vadovas „dar galvojąs“ dėl saugumo garantijų Ukrainai 30–40–50 metų laikotarpiui, užuot teikęs garantijas tik 15 metų, kaip numatyta taikos susitarimo projekte. Tokį ilgesnį terminą pasiūlė pats Zelenskis, pabrėždamas, kad Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi jau beveik 15 metų. Tačiau, sprendžiant iš visiško viešų pareiškimų stokos, Trumpo administracija, regis, vis dar „mąsto“.
Sausio pabaigoje Zelenskis jau teigė, kad dokumentas dėl JAV saugumo garantijų Ukrainai yra „parengtas 100 %“, o Kijevas iš partnerių telaukia datos ir vietos, kur būtų pasirašytas susitarimas. Vėliau, anot prezidento, šį dokumentą turėtų ratifikuoti JAV Kongresas ir Ukrainos Aukščiausioji Rada.
Tačiau nei pats Trumpas, nei jo administracijos atstovai viešai nepatvirtino, kad JAV Kongresas tikrai ratifikuos šį susitarimą. Apie tai kalbėta tik JAV žiniasklaidoje, remiantis neįvardytais šaltiniais Vašingtone.
„Saugumo garantijos turi būti suteiktos būtent iš JAV, o po to – iš kitų šalių. Žinoma, galima viską pasirašyti ir vienu metu. Tačiau jeigu ieškome, kaip Ukrainai ir visuomenei jaustis labiau užtikrintoms dėl savo ateities, dėl Amerikos paramos, kad mus remia ne tik Europa, bet visų pirma JAV kaip pagrindinis „backstopas“ – lemiama jėga, kuri minimalizuos būsimos Rusijos agresijos riziką, pirmiausia turime pasirašyti saugumo garantijas“, – per spaudos konferenciją su Tusku sakė Zelenskis.
Dar 2025 m. rugpjūtį, iškart po Trumpo ir Putino viršūnių susitikimo Aliaskoje, Steve’as Witkoffas tvirtino, jog JAV tariasi dėl „patikimų, revoliucinių“ saugumo garantijų tiek Ukrainai, tiek ir visai Europai. Esą pagrindinis klausimas – „žemių apsikeitimas“.
„Net nesitikėjome, kad būsime taip arti susitarimo dėl JAV saugumo garantijų, prilygstančių NATO 5 straipsniui. Bus teisiškai įtvirtinta, kad Rusija, sudarius taikos sutartį, daugiau nebeužgrobs jokių (Ukrainos – red.) teritorijų. Taip pat bus įtvirtinta, kad Rusija neįsiverš į kitas Europos valstybes ir nepažeis jų suvereniteto“, – kalbėjo Witkoffas interviu CNN.
Dabar iš amerikiečių pusės nebegirdėti kalbų, esą Rusija rengiasi priimti kokius nors įpareigojančius įstatymus – juolab žinant, kad Maskva juos galėtų bet kada pažeisti. Tuo metu teritorijų klausimas, pasak JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio, lieka „sunkiausias ir kol kas neišspręstas“.
Kremlius šį modelį vadina „Ankoridžo formule“ ir reikalauja, kad Ukrainos gynybos pajėgos pasitrauktų iš tų Donecko ir Luhansko sričių teritorijų, kurių Rusijos kariuomenė šiuo metu nekontroliuoja.
Europos vaidmuo: trijų lygių saugumo garantijos
Spaudos konferencijoje su Tusku Zelenskis užsiminė ir apie naują signalą dėl karo pabaigos – kalbas apie „kai kurių laikinai okupuotų Ukrainos teritorijų pripažinimą rusiškomis“. Sausio pabaigoje britų ir amerikiečių žiniasklaida skelbė, kad Baltieji rūmai davė suprasti Kijevui: JAV saugumo garantijos priklausys nuo Ukrainos sutikimo su teritoriniais kompromisais.
Vėliau taip pat pranešta apie daugiasluoksnį JAV ir Europos reagavimo planą, jei Rusija, pasirašius taikos sutartį ir nutraukus ugnį, vėl imtųsi agresijos.
Minėtuose planuose buvo užsiminta ir apie JAV karių dalyvavimą, tačiau tai neatitinka realių nuostatų. Vašingtonas kol kas sutinka tik tęsti žvalgybinės informacijos teikimą, logistinę bei palydovinę paramą, taip pat prisidėti prie ugnies nutraukimo režimo stebėsenos naudojant bepiločius orlaivius. JAV karių dislokavimo Ukrainoje, jei Rusija vėl imtųsi agresijos, kol kas rimtai nesvarstoma.
Šią savaitę viešėdamas Ukrainoje NATO generalinis sekretorius Markas Rutte patvirtino, kad JAV ir Europos partneriai svarsto trijų lygių saugumo garantijų modelį.
Pirmasis lygis – sustiprinta Ukrainos kariuomenė, kuri būtų pirma gynybos linija. Pasak Zelenskio, kalbama apie 800 tūkst. karių armiją (tai numatyta taikos susitarime – red.), o kariai, net ir esant ugnies nutraukimui, būtų skatinami konkurencingais atlyginimais, ypač pirmosiose linijose. Kariuomenės finansavimui turėtų padėti Europos partneriai.
Antrasis lygis – vadinamoji „ryžtingųjų koalicija“, kurią telkia Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Prie jos taip pat ketina prisijungti Norvegija, Islandija, Turkija ir kitos šalys. Šios koalicijos pajėgos, kaip prognozuojama, apimtų sausumos dalinius, oro pajėgas ir laivus Juodojoje jūroje. Vis dėlto mažai tikėtina, kad šie užtikrinimo vienetai bus dislokuoti visai šalia fronto linijos.
Trečiasis lygis – JAV, kurios, pasak Marko Rutte, taip pat nori prisidėti, tačiau ne savo kariais.
Tuo pat metu kitoje publikacijoje pabrėžiama, kad, pavyzdžiui, Suomija kreipėsi į JAV ragindama vengti formuluočių, kurios būsimas saugumo garantijas Ukrainai prilygintų NATO 5 straipsniui. Helsinkis baiminasi, jog tai gali susilpninti patį kolektyvinės gynybos principą Aljanse.
Taigi akivaizdu, kad baimė dėl tiesioginio karinio susidūrimo su Rusija, nepasitikėjimas JAV garantijų patikimumu net NATO narėms ir nesutarimai Europos viduje dėl Ukrainos saugumo užtikrinimo tik skatina Putiną tęsti karą ir neatsisakyti maksimalistinių reikalavimų.
