Norint užsiauginti tikrai dailius ir skanius stalo burokėlius, verta pradėti nuo tinkamai parinktos sėklos. Būtent ji lemia derlingumą, šaknų dydį ir skonį. Praktika rodo, kad hibridinės veislės duoda stabilesnį ir gausesnį derlių. Tokie burokėliai būna lygūs, sultingi, gerai laikosi per žiemą ir rečiau serga.
Tarp patikrintų hibridų ypač gerai pasiteisino „Pabllo“, „Wodan“ ir „Taunus“. Nors jų šakniavaisiai skiriasi forma, juos vienija intensyvi spalva, saldus skonis ir tai, kad viduje nebūna šviesių žiedų. Tokie burokėliai ypač tinka sriuboms, salotoms ir rauginimui.
Ankstyvasis hibridas „Wodan“ subręsta maždaug per 85–95 dienas nuo sudygimo. Jis gerai auga įvairiose dirvose, tinka ilgam laikymui ir išlaiko skonį net po žiemos. Šakniavaisiai apvalūs, lygūs, tamsiai bordo spalvos, su plona odele ir švelniu, sultingu minkštimu.
„Pabllo“ priskiriamas vidutinio ankstyvumo hibridams – jo vegetacijos periodas yra apie 100–110 dienų. Šis burokėlis gerai pakelia temperatūros svyravimus, trumpalaikę sausrą, pasižymi stipriu imunitetu. Šakniavaisiai apvalūs, tolygūs, dažnai sveria daugiau nei 200 gramų, vidus – ryškiai rubininės spalvos. Puikiai tinka barščiams, salotoms ir rauginimui.
„Taunus“ – cilindrinės formos, vidutinio vėlyvumo hibridas, kurio vegetacijos laikotarpis siekia 110–115 dienų. Jis nelinkęs leisti žiedynstiebių, gerai išlaiko formą, spalvą ir skonį net po virimo. Minkštimas tankus, sultingas, be žieduotų sluoksnių. Šį hibridą daržininkai dažnai renkasi ilgam laikymui iki pavasario.
Hibridiniai burokėliai dažniausiai turi plonesnę odelę, švelnesnį, be šiurkščių skaidulų minkštimą ir gerokai geresnes skonines savybes nei daugelis tradicinių veislių. Jie atsparesni ligoms, mažiau pažeidžiami kenkėjų ir net ne pačiomis palankiausiomis oro sąlygomis leidžia gauti stabilų derlių.
Renkantis sėklas, svarbu atkreipti dėmesį į veislės ar hibrido vegetacijos trukmę. Pasėję verta užsirašyti datą, kad derlius būtų nuimtas laiku. Pernokę burokėliai praranda dalį skonio ir maistinės vertės. Sėti reikėtų tik į šiltą dirvą, kai jos temperatūra pakyla aukščiau kaip 15 °C. Šaltoje žemėje daigai pasirodo gerokai lėčiau, o burokėliai šiaip jau yra gana šilumamėgiai.
Daug įtakos turi ir dirvos rūgštingumas. Burokėliai nemėgsta rūgščios terpės, optimalus pH yra apie 6–7. Jei dirva rūgšti, dar rudenį verta įterpti pelenų arba dolomito miltų. Tai ne tik sumažina rūgštingumą, bet ir aprūpina augalus kaliu. Dirva turi būti puri, derlinga, o sėklos sėjamos ne giliau kaip 2 cm.
Sėti burokėlius reikėtų ne per tankiai. Tarp sėklų palikite 10–15 cm atstumą – taip šakniavaisiai turės pakankamai vietos formuotis, užaugs didesni ir lygesni. Jei sudygsta labai tankiai, būtinai praretinkite daigus, kai jie užaugina du tikruosius lapelius.
Gausiam derliui paprastai užtenka kelių tręšimų. Pradžioje, prieš sėją ar ankstyvose augimo stadijose, naudinga įterpti kompleksinių trąšų. Aktyvaus lapų augimo metu tinka trąšos, kuriose daugiau azoto, o vėliau, šaknų formavimosi laikotarpiu, reikėtų daugiau kalio ir boro. To visiškai pakanka, kad burokėliai būtų saldūs, sultingi ir gražios formos.
Laikydamiesi šių paprastų patarimų, gali tikėtis gausaus ir kokybiško derliaus. Burokėliai atsidėkos ne tik skoniu, bet ir išvaizda – tokių šaknų darže nė nesinorės slėpti nuo kaimynų.
