Prancūzijos banko valdytojas François Villeroy de Galhau pareigų atsisakys jau 2026 m. birželio pradžioje – daugiau nei metais anksčiau, nei baigtųsi jo kadencija.
Šis 66 metų ekonomisto sprendimas nustebino ir Paryžių, ir Europos finansų rinkas. Vidaus laiške darbuotojams jis pareiškė, kad jo misija banke iš esmės įvykdyta, todėl atėjo laikas „perduoti atsakomybę“.
Ankstyvas pasitraukimas turi svarbių politinių pasekmių. Tai suteikia dabartiniam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui galimybę dar prieš pasitraukiant iš pareigų suvaldyti įpėdinio parinkimo procesą ir užtikrinti, kad vienas svarbiausių valstybės postų ateinančius šešerius metus atitektų ideologiškai artimam žmogui, o ne kraštutinių dešiniųjų ar kairiųjų atstovui.
Kas būtų, jei kadencija būtų užbaigta?
Jei Villeroy būtų likęs poste iki kadencijos pabaigos, naują valdytoją būtų skyręs jau kitas prezidentas. Kiti Prancūzijos prezidento rinkimai vyks kitais metais, o Macronas pagal Konstituciją trečios iš eilės kadencijos siekti negali.
Pagal Prancūzijos Konstituciją centrinio banko vadovą pasiūlo prezidentas, o paskiria vyriausybė priimdama dekretą po parlamento balsavimo. Tai reiškia, kad dabartinis sprendimas laiko požiūriu yra itin palankus Macronui.
Opozicija mato „susitarimą iš anksto“
Macrono oponentai nedelsdami apkaltino valdžią bandymu užsitikrinti įtaką.
Kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio sambūrio (RN) lyderių gretose esantis parlamentaras Jean-Philippe Tanguy teigė įtariąs, kad ankstyvas Villeroy pasitraukimas tėra manevras, kuriuo siekiama ilgam užfiksuoti politinę įtaką centriniame banke ir atimti iš būsimų prezidentų galimybę skirti naują vadovą. Pastaruoju metu apklausos nuolat rodo RN pirmaujančius.
„Visą laiką žmonėms kartoju, kad makronizmas nėra liberalus – jis tik naudojasi demokratija kaip kilimėliu prie durų“, – pareiškė Tanguy.
Vienas Prancūzijos pareigūnas, tiesiogiai susijęs su Prancūzijos banko veikla, taip pat užsiminė, kad toks scenarijus banko viduje buvo svarstomas. Pasak jo, dalis darbuotojų tikėjosi, jog Villeroy neišbus iki kadencijos pabaigos „dėl neapibrėžtumo, susijusio su artėjančiais prezidento rinkimais“.
Vis dėlto, pasak Vašingtone įsikūrusio Petersono instituto vyresniojo eksperto Nicolas Véron, tokios interpretacijos kol kas išlieka spekuliatyvios.
Pereina į labdaros sektorių
Villeroy paaiškino, kad buvo pakviestas vadovauti katalikiškai labdaros organizacijai Fondation Apprentis d’Auteuil, padedančiai socialiai pažeidžiamų sluoksnių jaunuoliams integruotis į darbo rinką. Jis tikino sprendimą priėmęs „visiškai savarankiškai“ ir pabrėžė, jog iki birželio liks pakankamai laiko sklandžiai įpėdinio paieškai ir perdavimui.
Šiuo metu Villeroy eina antrąją šešerių metų kadenciją Prancūzijos banko valdytojo poste ir yra vienas įtakingiausių balsų Europos Centrinio Banko (ECB) Valdančiojoje taryboje. Prancūzijos centrinio banko priešakyje jis stovi beveik 11 metų ir, anot Véron, „buvo tvirtas ir plačiai gerbiamas valdytojas“.
Greitos ir gausios pagyros
ECB ir kitų institucijų atstovai netruko pagirti išeinantį valdytoją.
ECB prezidentė Christine Lagarde pareiškime teigė, kad Valdančioji taryba „labai daug laimėjo dėl jo realizmo, derinamo su tvirtomis europinėmis pažiūromis ir plataus masto vizija“, ir pagerbė jo „draugiškas, komandai palankias, geros nuotaikos ir visada aiškiai išdėstytas įžvalgas“.
Jo kolega, Vokietijos centrinio banko (Bundesbank) vadovas Joachim Nagel, pavadino Villeroy „gyvu tiltu“ tarp Prancūzijos ir Vokietijos: „Jo gili ištikimybė europinei idėjai, susieta su nuoširdžia meile Prancūzijai ir ypatingu prisirišimu prie Saro krašto, pavertė jį gyvu tiltu tarp mūsų šalių. Visuose jo darbuose ir veikloje linkime jam išsaugoti neišsenkančią kūrybiškumą, nesvyruojantį optimizmą ir užkrečiamą aiškumą.“
S&P Global Frankfurto analitikas ir patyręs ECB stebėtojas Sylvain Broyer pažymėjo, kad Villeroy „dažnai tarnavo rinkoms kaip kompasas“, padėdamas numatyti pinigų politikos kryptį tuo metu, kai ECB atsisakė anksčiau naudotos aiškios išankstinės rinkų gairių politikos.
Biudžeto drausmės šalininkas
Pastaraisiais metais Villeroy taip pat buvo vienas nuosekliausių biudžeto drausmės gynėjų Prancūzijoje. Jis reguliariai dalyvaudavo šalies radijo ir televizijos laidose, pabrėždamas – formaliai nešališku tonu – būtinybę mažinti Prancūzijos biudžeto deficitą.
Laiške darbuotojams jis pažadėjo ir toliau išlikti artimas Prancūzijos bankui, „ypač ekonominio ir finansinio švietimo misijai, kuri, mano įsitikinimu, yra itin svarbi mūsų šaliai“.
