Ilgaamžiškumą tiriantis mokslininkas Styvenas Austedas (Steven Austad), iki šiol buvęs tikras sporto salės fanatikas, visiškai peržiūrėjo savo kasdienę rutiną po apsilankymo vienoje iš „mėlynųjų zonų“ – vietovių, kuriose neįprastai daug žmonių sulaukia 100 ir daugiau metų.
Austedas ilgą laiką buvo įsitikinęs, kad intensyvios fizinės treniruotės yra beveik visų sveikatos problemų sprendimas ir pagrindinis ilgaamžiškumo receptas. Jis kasdien maždaug valandą praleisdavo ant dviračio arba sporto salėje.
„Nevartoju jokių maisto papildų. Net multivitaminų. Tačiau labai daug laiko skiriu sporto salei“, – yra sakęs jis.
Tačiau neseniai, lankydamasis saloje, priklausančioje „mėlynajai zonai“, Austedas susitiko su daugybe garbaus amžiaus žmonių, kurie buvo stebėtinai energingi, nors jų fizinio aktyvumo stilius visiškai skyrėsi nuo įprastų treniruočių salėje. Jie rinkosi ne sunkius, organizmui didelį stresą keliančius krūvius, o natūralų, visą dieną pasiskirsčiusį judėjimą.
Kodėl Sardinijoje tiek daug ilgaamžių?
Italijos sala Sardinija – viena iš nedaugelio pasaulio vietų, kur žmonės itin dažnai sulaukia 100 ir daugiau metų. Čia gyvenančių ilgaamžių gyvenimo būdas jau daug metų domina mokslininkus.
Manoma, kad jų sveikatą ir ilgaamžiškumą lemia keli glaudžiai susiję veiksniai: natūralus, kasdieniame gyvenime integruotas fizinis aktyvumas, paprasta, daugiausia augalinė mityba, stiprūs socialiniai ryšiai ir bendruomeniškumas.
Sardinijos kaimai išsiblaškę kalnuotoje vietovėje, todėl vietiniams vaikščiojimas pėsčiomis yra neišvengiama kasdienybės dalis. Judėjimas čia nėra atskira „treniruotė“ – tai natūrali gyvenimo forma.
Dėl to, derindami pėsčiųjų žygius po kalvotą reljefą, kasdienius ūkio ir namų ruošos darbus bei sodininkystę, sardiniečiai gauna praktiškai visą sveikatai naudingą fizinį krūvį, nė karto neperžengę sporto salės slenksčio. Jų kasdienybėje gausu lengvo ištvermės krūvio (lėtas kardio), šiek tiek aukštesnio intensyvumo judėjimo (lipimas į kalvas) ir natūralių pratimų raumenims stiprinti, užtikrinančių pilną judesių amplitudę.
Sporto salė – daugiau traumų, mažiau naudos?
Vietos regeneracinės medicinos gydytojas Sardinijoje atkreipė dėmesį, kad didžioji dalis jo pacientų – jauni žmonės, susižaloję būtent sporto salėje.
Styveną Austedą tai gerokai nustebino. Visi 90–100 metų senjorai, su kuriais jis bendravo, buvo judrūs ir sveiki, o būtent jaunesni asmenys, pernelyg apkraunantys savo kūną intensyviomis treniruotėmis, dažnai prireikdavo medikų pagalbos.
Ši patirtis privertė mokslininką persvarstyti požiūrį į fizinį krūvį. Jis priėjo prie išvados, kad nebūtina būti fanatišku sporto salės lankytoju, kad išliktum sveikas ir gyventum ilgai.
Grįžęs namo, Austedas pakeitė savo treniruočių strategiją. Anksčiau jis rimtai jausdavosi kaltas praleidęs treniruotę, savaitgaliai be sporto jį tiesiog „varė iš proto“. Dabar jis vis dar reguliariai atlieka tiek kardio, tiek jėgos pratimus, tačiau sąmoningai leidžia sau poilsio dienas ir nebesiekia nuolat treniruotis „ant ribos“.
„Tai padeda jaustis mažiau kaltam tomis dienomis, kai nusprendžiu, kad šiandien sportuoti neverta“, – pripažino jis.
Miegas kaip papildomas ilgaamžiškumo veiksnys
Ilgaamžiškumo tyrimuose vis dažniau kalbama ir apie miego svarbą. Viename tyrime buvo išanalizuoti 105 tūkstančių žmonių duomenys ir pasiūlyta vadinamoji „7:1 taisyklė“, kuri, kaip manoma, gali statistiškai pridėti iki ketverių gyvenimo metų.
Ši paprasta formulė aiškinama taip: Miegoti ne trumpiau kaip 7 valandas per parą. Eiti miegoti tuo pačiu metu, leidžiant ne daugiau kaip 1 valandos nukrypimą nuo įprasto laiko.
Derinant saugų, natūralų fizinį aktyvumą, subalansuotą mitybą, visavertį miegą ir tvirtus socialinius ryšius, susidaro pagrindinės prielaidos ilgesniam ir sveikesniam gyvenimui – ką aiškiai demonstruoja ir Sardinijos ilgaamžių pavyzdys.
