Po daugiau nei keturių dešimtmečių ramybės Meksikoje esantis Eil-Čičono (El Chichón), dar vadinamas Čičonaliu, ugnikalnis vėl rodo atgimstančios veiklos požymius. Mokslininkai fiksuoja bauginančius, tačiau kol kas magminės veiklos nepatvirtinančius pokyčius, todėl ugnikalniui skiriamas išskirtinis dėmesys ir nuolatinė stebėsena.
Po daugiau nei 40 metų ramybės Meksikos ugnikalnis Eil-Čičonas, geriau žinomas kaip Čičonalis, vėl demonstruoja aktyvumo požymius. Mokslininkai praneša apie pakilusią temperatūrą, pasikeitusią kraterio ežero cheminę sudėtį ir pavojingų dujų išsiskyrimą.
2025 m. birželio–gruodžio mėnesiais Meksikos nacionalinio autonominio universiteto specialistai atliko detalią ugnikalnio kraterio stebėseną. Tyrimų metu nustatyta, kad kraterio ežero vanduo įkaito, jame padaugėjo sieros vandenilio ir anglies dvideginio. Taip pat aptiktos retos tuščiavidurės sieros sferos, kurios susidaro skysčio pavidalo sieros baseinuose.
Įprastai žalsvos spalvos kraterio ežeras tapo pilkšvas – tai rodo, kad padidėjo sulfato ir silicio dioksido (kremnės) kiekis. Termoviziniai duomenys taip pat patvirtina kylantį vandens dugno ir aplinkinių kraterio zonų temperatūros lygį.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad šiuo metu nėra įrodymų apie kylantį magmos judėjimą. Vulkánologė Patrisija Žakome Pas teigia, kad dabar stebimi reiškiniai yra būdingi hidroterminiams procesams, kuriuos sukelia įkaitusio požeminio vandens sąveika su karštomis uolienomis. Seisminiai duomenys taip pat rodo nedidelį aktyvumą regione.
Paskutinį kartą Eil-Čičonas išsiveržė 1982 metais. Tada keli galingi sprogimai nusinešė mažiausiai 2000 žmonių gyvybių. Piroklastiniai srautai nušlavė gyvenvietes ir žemės ūkio plotus, o regionas patyrė skaudžių ekonominių ir ekologinių padarinių.
Mokslininkų teigimu, dabartiniai pokyčiai nesikartoja taip, kaip 1982 m. išvakarėse. Tačiau jie primena, kad net ir po didelių išsiveržimų ugnikalniai išlieka aktyvios, dinamiškos sistemos, o nuolatinis monitoringas yra būtinas gyventojų saugumui užtikrinti. Stebėsenai naudojami dronai, palydoviniai metodai ir speciali įranga, kuri fiksuoja šilumines anomalijas, dujų emisijas bei grunto deformacijas.
„Šiuo metu ekspertai nurodo, kad pagrindo visuomenės panikai nėra. Vis dėlto atsinaujinusi Čičonalio veikla primena, jog vadinamieji „miegančieji“ ugnikalniai retai būna iš tikrųjų neaktyvūs ir kad net dešimtmečius trunkanti tyla gali slėpti giliai po paviršiumi vykstančius procesus“, – rašoma tyrėjų apžvalgoje.
Be to, mokslininkai primena ir apie kitus Žemės gelmių keliamus pavojus. Po Marmuro jūra aptiktas paslėptas lūžis, kuriame gali kauptis pavojinga įtampa. Ši zona laikoma tikėtinu būsimo galingo žemės drebėjimo židiniu netoli Stambulo, todėl jai taip pat skiriamas ypatingas dėmesys ir nuolatiniai tyrimai.
