Pastaraisiais dešimtmečiais daug kalbama apie tai, kad globalinis atšilimas vis spartina pokyčius gamtoje. Tačiau nauja tarptautinė studija pateikia netikėtą vaizdą: vietinės ekosistemos ne greitėja, o priešingai – jų kaita pastebimai lėtėja. Tai kelia nerimą, nes lėtesnis rūšių „judėjimas“ nebūtinai reiškia stabilumą – jis gali būti rimtos gamtos degradacijos ženklas.
Naujas tarptautinis tyrimas meta iššūkį plačiai paplitusiam įsitikinimui, kad globalinis atšilimas automatiškai spartina pokyčius natūraliose bendrijose. Paaiškėjo, jog per pastaruosius dešimtmečius rūšių „kaita“ vietinėse ekosistemose ne padidėjo, o, priešingai, akivaizdžiai sulėtėjo.
Tyrimą atliko Londono karalienės Marijos universiteto (QMUL) mokslininkai. Jie išanalizavo didžiulę šimtmečio trukmės stebėjimų duomenų bazę apie biologinę įvairovę jūrų, gėlo vandens ir sausumos ekosistemose.
Ekologai ilgą laiką manė, kad kylant temperatūrai rūšys turėtų sparčiau išnykti iš tam tikrų teritorijų ir taip pat greitai atsirasti naujose vietose, sukeldamos greitą bendrijų persitvarkymą. Tačiau analizė parodė priešingą vaizdą: nuo 8-ojo dešimtmečio, kai buvo užfiksuotas spartesnis globalinio atšilimo augimas, rūšių kaitos tempai laiko tarpuose nuo vienerių iki penkerių metų sistemingai mažėjo. Tokia tendencija aiškiai matoma ir sausumos paukščių populiacijose, ir jūros dugno bendrijose.
Pasak pagrindinio tyrimo autoriaus dr. Emmanuelio Nwankwo, gamta paprastai veikia kaip saviatkuriantis mechanizmas, kuriame vienas rūšis palaipsniui keičia kitos. Tačiau dabar šis „variklis“ praranda apsukas. Bendraautorius profesorius Axelis Rossbergas pažymi, kad kai kuriais atvejais rūšių kaitos lygis sumenko maždaug trečdaliu.
Siekiant paaiškinti šį efektą, mokslininkai pasitelkė fiziko teoretiko Guy’aus Bunin’o 2017 m. pasiūlytą „daugybinių atraktorių“ teoriją. Ji apibūdina ekosistemų būseną, kai rūšys nuolat keičia viena kitą dėl vidinių tarpusavio sąveikų – net ir be išorinių klimato pokyčių. Nauji duomenys rodo, kad būtent ši vidinė dinamika atlieka pagrindinį vaidmenį natūralių bendrijų funkcionavime.
Vis dėlto autoriai pabrėžia: sulėtėję pokyčiai jokiu būdu nereiškia stabilumo. Priešingai – tai gali būti aplinkos degradacijos ir regioninių rūšių „atsargų“ mažėjimo pasekmė. Kai sumažėja potencialių „kolonizatorių“ skaičius, ekosistemos praranda gebėjimą greitai atsinaujinti.
Tyrėjai perspėja, kad nematomi arba labai lėti pokyčiai vietinėje rūšinėje sudėtyje neturėtų būti vertinami kaip gamtos sveikatos požymis. Vidaus procesų lėtėjimas gali liudyti apie daug gilesnį biologinės įvairovės išsekimą.
Mokslininkų teigimu, tai reiškia, kad vien stebėti rūšių sąrašus tam tikroje teritorijoje – nepakanka. Net jei vietinis rūšių skaičius išlieka panašus, ekosistemos gali būti jau gerokai nusilpusios, praradusios lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti prie naujų iššūkių. Lėtėjanti vidinė dinamika tampa pavojaus signalu, jog natūralus gamtos atsistatymo mechanizmas ima strigti.
