Mokslininkų atlikti nauji Marso uolienų tyrimai leidžia iš naujo pažvelgti į galimą gyvybės egzistavimą Raudonojoje planetoje. Analizuodami organinių medžiagų pėdsakus, tyrėjai daro išvadą, kad vien tik geologiniai procesai vargiai galėjo paaiškinti aptiktus organikos kiekius – vis labiau svarstoma, kad šiam organinių junginių pertekliui atsirasti galėjo prisidėti ir gyvi organizmai.
Naujas NASA Goddardo kosminių skrydžių centro mokslininkų tyrimas kelia abejonių versijai, kad Marse aptiktos organinės medžiagos yra išimtinai geologinės kilmės.
Tyrėjų komanda analizavo duomenis apie ilgos grandinės organines molekules – alkanus, aptiktus senoviniuose argilituose Geilo krateryje. Paaiškėjo, kad paaiškinti jų pradinį kiekį vien neorganiniais procesais yra itin sudėtinga, jei neatsižvelgiama į galimą gyvų organizmų indėlį.
2025 metais marsaeigis „Curiosity“ užfiksavo alkanų molingame skalūne koncentracijoje nuo 30 iki 50 dalių milijardui. Nors šie skaičiai atrodo nedideli, mokslininkai įvertino ilgalaikį jonizuojančios spinduliuotės poveikį Marso paviršiui.
Remiantis skaičiavimais, Kamberlando argilito uolienos maždaug 80 milijonų metų buvo veikiamos stiprios radiacijos, dėl ko didelė dalis organinių junginių turėjo būti suardyta.
Siekdama atkurti pradinę situaciją, tyrėjų grupė laboratorijoje modeliavo radiolizės procesus. Rezultatai buvo netikėti: pirminė alkanų ir jų cheminių pirmtakų – riebiųjų rūgščių – koncentracija galėjo siekti nuo 120 iki 7700 dalių milijonui.
Žemėje tokie ilgos grandinės molekuliniai junginiai yra pagrindinės ląstelių membranų sudedamosios dalys ir dažniausiai susidaro gyvų organizmų veiklos metu.
Mokslininkai taip pat įvertino visus žinomus abiotinius (be gyvybės įsikišimo vykstančius) organinių medžiagų susidarymo mechanizmus: organikos atnešimą meteoritais, kosminiu dulkių srautu, atmosferinius procesus ir hidrotermines reakcijas, tokias kaip serpentinizacija. Tačiau net ir visų šių veiksnių visuma, tyrėjų vertinimu, negali paaiškinti tokios aukštos organinių junginių koncentracijos Marso uolienose.
Vis dėlto straipsnio, išspausdinto žurnale „Astrobiology“, autoriai vengia kategoriškų išvadų ir neteigia, kad tai yra tiesioginiai gyvybės egzistavimo Marse įrodymai. Jie pripažįsta, kad gali egzistuoti dar nežinomi cheminiai organikos sintezės keliai arba ypatingos sąlygos, leidžiančios organinėms medžiagoms išlikti net esant stipriai radiacijai.
Kita vertus, gauti duomenys rodo, kad praeityje Marsas galėjo būti gerokai turtingesnis sudėtingomis organinėmis medžiagomis, nei manyta iki šiol. Tai iš naujo įžiebia diskusijas apie potencialią Marso gyvybingumą ir jo, kaip kadaise „gyvos“ planetos, statusą.
Ankstesni tyrimai parodė ir kitų įdomių Raudonosios planetos ypatybių: pavyzdžiui, kodėl atmosferos vandens garai Marse gali tapti alternatyva požeminiams ledynams, bei kaip Marsas evoliucionavo nuo planetos su vandeniu ir tankia atmosfera iki šiandieninės šaltos dykumos.
