Archeopteriksas laikomas viena žymiausių „pereinamųjų grandžių“ tarp dinozaurų ir šiuolaikinių paukščių. Naujiausi galvos kaukolės tyrimai atskleidė netikėtų šio protoptakio anatominių ypatybių, kurios leidžia iš naujo pažvelgti į ankstyvųjų skraidančių roplių mitybą, elgesį ir skrydžio energetinę kainą.
Mokslininkų grupė, kuriai vadovavo Čikago Fildo muziejaus iškasenų roplių skyriaus kuratorė Jingmai O’Connor, atliko itin detalų archeopterikso kaukolės tyrimą. Šis gyvūnas laikomas pereinamuoju tarp dinozaurų ir paukščių, o naujoji analizė atskleidė unikalių burnos aparato bruožų rinkinį. Manoma, kad jie padėjo protoptakiui efektyviau maitintis ir taip aprūpinti organizmą energija aktyviam skrydžiui.
Paslėpti „dantukai“ ir liežuvio evoliucija
Tyrimo metu kaukolėje aptikta mažytė kaulinė struktūra, rodanti, kad archeopteriksas galėjo turėti labai judrų ir lankstų liežuvį. Tačiau labiausiai nustebino ant gomurio išlikę minkštųjų audinių pėdsakai.
Tyrimo autoriai šiuos pėdsakus aiškina kaip vadinamąsias „oralines papiles“ – smulkius, dantukus primenančius išaugimus. Jie nebūdingi neskraidantiems dinozaurams, tačiau plačiai paplitę tarp šiuolaikinių paukščių. Tokios struktūros veikė kaip papildomi „kabliukai“, padėdavę plėšrūnui patikimai sugriebti slidų grobį ir nukreipti jį į gerklę. Tai didino medžioklės sėkmę ir spartino maisto rijimą.
Jautrus snapo galas – maisto paieškos įrankis
Kita išskirtinė tyrėjų aptikta ypatybė – neįprastos angos nervams pačiame žandikaulio gale. Manoma, kad tai galėjo būti ankstyvasis vadinamojo „snapo galo organo“ analogas. Šį organą šiandien turi kai kurios paukščių grupės, pavyzdžiui, antys, tilvikai ar papūgos.
Tai sudėtinga jutiminė sistema, leidžianti paukščiams apčiuopomis aptikti maistą purve, dirvožemyje ar drumzliname vandenyje. Jei archeopteriksas iš tiesų turėjo tokį organą, tai rodo daug sudėtingesnį jo elgesį ir išlikimo strategijas, nei paprastas grobio griebimas dantimis. Tokie jutimo bruožai galėjo būti prisitaikymas prie įvairios mitybos ir skirtingų maisto paieškos būdų.
Pasak Jingmai O’Connor, naujieji duomenys leidžia manyti, kad šių struktūrų evoliucija buvo susijusi su didėjančiais energijos poreikiais, kai gyvūnai perėjo prie aktyvaus plasnojamojo skrydžio. Norint ilgai išsilaikyti ore, reikėjo efektyviau gauti ir įsisavinti maisto energiją, o tam pasitarnavo ir burnos aparato „tobulinimas“.
Abejojantys balsai mokslinėje bendruomenėje
Ne visi specialistai linkę besąlygiškai pritarti tokiai interpretacijai. Berlyno Gamtos istorijos muziejaus paleontologas Christianas Fothas, nedalyvavęs šiame tyrime, ragina laikytis atsargumo.
Jis pripažįsta, kad naujosios išvados yra intriguojančios, tačiau abejoja, ar archeopterikso žandikaulyje tikrai buvo toks pat jutiminis organas, koks būdingas šiuolaikiniams paukščiams. Fotho teigimu, aptiktos struktūros galėjo tiesiog padėti efektyviau sugriebti ir išlaikyti grobį burnoje, bet nebūtinai tiesiogiai susijusios su pažengusiu skrydžio pobūdžiu ar ypatingai dideliais energijos poreikiais.
Diskusija dėl archeopterikso anatomijos ir elgsenos rodo, kaip greitai keičiasi mūsų supratimas apie ankstyvuosius paukščius ir skraidančius dinozaurus. Kiekvienas naujas išsamus fosilijų tyrimas atskleidžia vis daugiau subtilių prisitaikymų, kurie leido šiems gyvūnams įsitvirtinti ore ir galiausiai išsivystyti į milžinišką šiuolaikinių paukščių įvairovę.
