Ukrainiečių, priverstų palikti savo šalį, istorijos dažnai pilnos vidinių prieštaravimų – tarp noro gyventi saugiai ir nuolatinio ilgesio namų jausmui. Ši istorija – apie jauną ukrainietę Vladą, kuriai prireikė net kelių bandymų emigracijoje, kad ji suprastų, ko iš tiesų nori ir kokia kaina yra saugumas.
Vlada pirmą kartą išvyko į saulėtąją Ispaniją kartu su tėvais 2023 metais. Vis dėlto tuomet emigracija truko vos keturis mėnesius. Mergina prisipažįsta, kad jos santykiai su šia Europos šalimi buvo „tokie pat aistringi, kaip ir pati Ispanija“ – kupini stiprių emocijų, bet ne visada malonūs.
Pasak Vlados, prieš trejus metus ji tiesiog bėgo iš Ispanijos, nors ten buvo puikus klimatas ir gera atmosfera. Tuo metu ji negalėjo įvertinti užsienio gyvenimo privalumų – viską nuolat lygino su Ukraina.
„Ukrainoje viskas buvo geriau – žmonės, įprastas ritmas, gyvenimo stilius ir taisyklės, geras aptarnavimas, greita visų sričių plėtra ir spartus gyvenimo tempas“, – pasakoja Vlada.
Grįžusi namo, ji dar dvejus metus mėgavosi gyvenimu pažįstamoje aplinkoje ir jautėsi esanti savo vietoje. Tačiau karo realijos ilgainiui pakeitė jos požiūrį.
Lūžio tašku tapo kelionė „atostogų“ pas tėvus į užsienį. Paskui, po mėnesio ramaus gyvenimo, sugrįžusi į Odesą 2025-ųjų vasaros pradžioje, Vlada itin aiškiai pajuto kontrastą.
„Iš vietos, kur teka gyvenimas, kur žmonės nebijo, ar nubus nuo sprogimo, ar ne, kur lėktuvo, fejerverkų ar motorolerio garsas niekam nekelia baimės, aš grįžau į šalį, kur viskas įtempta. Nuo pat sienos ir kuo arčiau Odesos, kur mes gyvenome, tuo labiau aš bijojau kiekvieno garso“, – dalijasi ji.
Vlada prisipažįsta, kad tokios isterijos iš baimės dėl savo gyvybės nejautė net karo pradžioje. Nuolatiniai prisiminimai apie ramų gyvenimą užsienyje kėlė bejėgiškumo jausmą. Situaciją sunkino ir tai, kad ji negalėjo paprasčiausiai vėl išvykti – Ukrainoje ją laikė meilė.
Sprendimas antrą kartą emigruoti buvo priimtas akimirksniu, vos atsirado tokia galimybė. Pasak merginos, lemiamu veiksniu tapo įstatymas, leidęs išvykti iš šalies vyrams iki 22 metų.
„Po to, kai buvo priimtas įstatymas, jog vyrai iki 22 metų gali išvykti, mes su vaikinu per vieną dieną susidėjome daiktus į dėžes ir išvažiavome į Moldovą“, – pasakoja ji.
Iš Moldovos pora pasiekė Ispaniją. Dabar jie ten gyvena jau penkis mėnesius. Vlada sako, kad šįkart jos požiūris visiškai pasikeitė – ji jaučiasi labiau pasirengusi priimti kitos šalies taisykles ir tempą, o Ispaniją dabar vadina „geriausia šalimi iš visų, kuriose iki šiol yra gyvenusi“.
Vlada šiandien pripažįsta, kad tik trečiasis bandymas ir patirtas karo siaubas padėjo jai iki galo suvokti, ką reiškia gyventi šalyje, kur nereikia bijoti kiekvieno garso už lango, ir kaip stipriai saugumas keičia žmogaus savijautą bei sprendimus.
