Tropikuose slypi vienas įspūdingiausių gamtos „triukų“ – medis, kurio žievė nuolat keičia spalvą ir atrodo lyg kompiuterinė grafika. Tai vaivorykštinis eukaliptas, botanikos pasaulyje laikomas tikru fenomenu. Žemiau – pasakojimas apie tai, kaip jis „nusidažo“ įvairiomis spalvomis ir kodėl ši nuostabi rūšis šiandien atsidūrė pavojuje.
Tropiniuose miškuose auga unikalus medis, primenantis dirbtinio intelekto sukurtą paveikslą, nors iš tiesų tai visiškai realus gamtos kūrinys. Tai – vaivorykštinis eukaliptas (Eucalyptus deglupta), greitai augantis medžių milžinas, idealiomis sąlygomis galintis pasiekti net iki 80 metrų aukštį.
Šio „psichodelinio“ medžio tėvynė – drėgni Filipinų, Indonezijos ir Papua Naujosios Gvinėjos miškai. Šiandien vaivorykštinį eukaliptą galima pamatyti ir kituose šiltuose pasaulio regionuose, pavyzdžiui, Havajuose ar Floridoje.
Pagrindinis ir iš karto akį traukiantis bruožas – jo kamienas. Žievė pasidengusi margaspalvėmis juostomis ir lopais, kuriuose maišosi auksinio rusvumo, ryškiai geltona, neono žalia, raudona ir net violetinė spalvos. Iš tolo medis atrodo tarsi apvyniotas spalvotu audiniu ar nudažytas dažais.
Spalvotos žievės paslaptis
Skirtingai nei daugumos mūsų įprastų medžių, pavyzdžiui, ąžuolo, kur žievė pamažu storėja ir kietėja sluoksniais, vaivorykštinis eukaliptas nuolat „atsinaujina“. Jo žievė atšoka ir nusilupa plonomis juostomis, atidengdama apatinį, skaidresnį sluoksnį. Pro jį šviečia žalias pigmentas – chlorofilas, todėl nauja žievė iš pradžių būna ryškiai žalia.
Būtent šis nuolatinis „lindėjimo“ (šerpetojimo) procesas ir sukuria įspūdingą spalvų žaismą. Kai visiškai šviežia žievė pirmą kartą kontaktuoja su oru, ji pradeda prisipildyti taninų – natūralių junginių, saugančių medį nuo grybelių ir kitų pažeidimų.
Bręstant taninams, žievės spalva kinta: iš pradžių ji įgauna melsvus ir violetinius atspalvius, vėliau pereina į raudoną ir auksinę, o galiausiai patamsėja iki rudos. Tuomet viršutinis sluoksnis vėl ima luptis, atsiveria naujas, žalias paviršius, ir visas ciklas prasideda iš naujo. Skirtingose kamieno vietose žievė būna skirtingos „brandos“, todėl kartu vienu metu matyti visa spalvų paletė.
Vaivorykštinis eukaliptas žavi ne tik išvaizda. Jo mediena vertinama ir visiškai praktiškais sumetimais: ji plačiai naudojama baldams, grindims bei statyboms. Iš šios medienos taip pat gaminama celiuliozė, iš kurios gaunamas popierius – nors pats medis margas, pagamintas popierius būna įprastai baltas.
Grožis, atsidūręs pavojuje
Deja, būtent vertinga mediena šią rūšį pavertė intensyvaus kirtimo taikiniu. Apdirbus, vaivorykštinio eukalipto mediena praranda savo vaivorykštinį efektą, tačiau tai nesustabdo pramonės – medis kertamas dideliais kiekiais.
Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonajame sąraše nurodoma, kad vaivorykštinis eukaliptas yra nykstanti rūšis. Natūraliose buveinėse jam grėsmę kelia ne tik per intensyvus kirtimas, bet ir miškų naikinimas dėl žemdirbystės, infrastruktūros plėtros ar plantacijų įveisimo.
Paradoksalu, tačiau pagrindinė šio medžio išlikimo viltis – jo nepaprastas grožis. Vis daugiau šalių vaivorykštinius eukaliptus sodina dekoratyviniuose soduose ir parkuose, botanikos soduose bei privačiuose sklypuose. Tokios želdynų kolekcijos, prižiūrimos žmonių, suteikia rūšiai šansą išlikti net ir tuomet, jei natūralios populiacijos toliau menkės.
Gamta ne kartą įrodė, kad gali nustebinti net labiausiai patyrusius mokslininkus. Vaivorykštinis eukaliptas – vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip gynybiniai biocheminiai procesai medžio žievėje gali virsti tikru gyvu meno kūriniu.
