Kai kurios demencijos formos gali būti nesusijusios vien tik su centrine nervų sistema – jos gali net neprasidėti smegenyse.
Sisteminga daugiau nei 200 tyrimų apžvalga parodė, kad net trečdalis visų demencijos atvejų gali būti susiję su ligomis, kurios vystosi ne smegenyse.
Skaičiuojama, kad tai sudaro beveik 19 milijonų demencijos atvejų visame pasaulyje.
Šie rezultatai papildo augančius įrodymus, kad egzistuoja daug skirtingų demencijos potipių ir kad ne visos jos būtinai prasideda smegenyse. Vis daugiau duomenų rodo, jog tam tikros periferinės (t. y. kitų organų ir audinių) ligos gali prisidėti prie pažintinių funkcijų blogėjimo.
Naujausia pasaulinė apžvalga, kurią atliko Sun Yat-sen universiteto (Kinija) mokslininkai, remdamiesi duomenimis iš daugelio šalių, išskyrė net 16 galimų „kaltininkų“.
Penki svarbiausi periferiniai susirgimai, kurie stipriausiai koreliavo su padidėjusia demencijos rizika, buvo šie: dantenų (periodonto) ligos, lėtinės kepenų ligos (įskaitant cirozę), klausos praradimas, regėjimo sutrikimai, 2 tipo cukrinis diabetas.
Šiek tiek silpnesnės, bet vis tiek reikšmingos sąsajos nustatytos tarp demencijos ir šių susirgimų: osteoartrito, lėtinių inkstų ligų, širdies ir kraujagyslių ligų, lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL), imuninių uždegiminių ligų, tokių kaip išsėtinė sklerozė ar uždegiminės žarnyno ligos.
Apžvalga dar neįrodo priežastinio ryšio, tačiau autoriai pažymi, kad jų rezultatai rodo „galimybę mažinti demencijos atvejų skaičių aktyviai užkertant kelią periferinėms ligoms“.
Laiko kitimas demencijos atvejais nuo 1990 iki 2021 m. ir jų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes: tamsiai mėlyna – jutimo (klausos ir regos) sutrikimai; žalia – periodonto ligos; rožinė – kepenų cirozė ir lėtinės kepenų ligos; šviesiai mėlyna – 2 tipo cukrinis diabetas; violetinė – lėtinės inkstų ligos; raudona – osteoartritas; šviesiai pilka – LOPL; tamsiai pilka – imuninių mechanizmų sukeltos uždegiminės ligos.
Paskutinių metų tyrimai vis aiškiau rodo, kad demencija glaudžiai susijusi su įvairiais periferiniais sveikatos sutrikimais: staigiais cukraus kiekio kraujyje svyravimais, 2 tipo cukriniu diabetu, klausos ir regėjimo problemomis, žarnyno uždegimu, dantenų ligomis ir kt.
Pradiniai duomenys leidžia manyti, kad tam tikros intervencijos gali turėti tiesioginę įtaką demencijos rizikai. Pavyzdžiui, klausos aparatai gali padėti sulėtinti pažintinių funkcijų blogėjimą ir sumažinti demencijos išsivystymo tikimybę, o tinkamas kepenų cirozės gydymas gali padėti išvengti pažinimo sutrikimų daliai pacientų.
Be to, kai kurie 2 tipo diabeto ir kitų insulino apykaitos sutrikimų gydymui skirti vaistai, kaip rodo tyrimai, netikėtai daro poveikį smegenims ir gali pagerinti kognityvinę sveikatą.
Mokslininkai dar tiksliai nežino, kodėl demencija taip glaudžiai siejasi su periferinėmis ligomis ir kodėl vienos ligos gydymas gali pagerinti ir smegenų būklę. Tačiau šios sąsajos jau laikomos itin svarbia tyrimų kryptimi.
Nors smegenys yra tarsi apsaugotame „dramblio kaulo bokšte“, kurį nuo likusio kūno skiria kraujo ir smegenų barjeras, jos vis dėlto nuolat sąveikauja su periferiniais organais – ir ši sąveika yra daug sudėtingesnė, nei manyta anksčiau.
Turint omenyje smegenų ir žarnyno, smegenų ir kaulų, smegenų ir imuninės sistemos ašis, taip pat ryšius su kepenimis, širdimi, inkstais, oda, riebaliniu audiniu, limfine sistema ir raumenimis, tampa vis sunkiau nagrinėti smegenų ligas izoliuotai nuo viso kūno.
Kinijos mokslininkų atlikta sisteminga apžvalga iš pradžių apėmė 26 dažnas periferines ligas, kurios anksčiau buvo siejamos su didesne demencijos rizika. Tačiau metaanalizė atskleidė, kad 10 iš jų neturėjo statistiškai reikšmingos sąsajos su demencija šiame tyrime. Tarp jų – hipertenzija, nutukimas, padidėjęs cholesterolio kiekis, depresija ir skydliaukės ligos.
Apibendrindami autoriai pabrėžia, kad šie rezultatai „iliustruoja daugiadimensinę demencijos naštą, susijusią su plačiu periferinių ligų spektru, ir išryškina periferinių organų funkcijos svarbą smegenų sveikatai bei galimybę taikyti šių ligų prevenciją ir gydymą siekiant sumažinti augančią demencijos naštą“.
Jeigu tai pasitvirtins, paaiškės, kodėl tiek daug iki šiol kurtų demencijos vaistų, nukreiptų vien į patologinius procesus smegenyse, dažnai nesėkmingai baigdavosi klinikiniuose tyrimuose. Gali būti, kad ilgam įsišaknijusi prielaida, jog pažintinių funkcijų blogėjimas visuomet prasideda smegenyse, nukreipė tyrimus neteisinga linkme.
2022 m. Kanados Toronto universiteto neuromokslininkas Donaldas Weaveris aprašė naują Alzheimerio ligos sampratą: jo ir kitų laboratorijų tyrimai vis labiau leidžia ją laikyti pirmiausia imuninės sistemos sutrikimu. Imuninė sistema veikia visame kūne, todėl jos pažeidimas galėtų paaiškinti ir labai įvairius, daugelį organų apimančius demencijos simptomus.
Kiti mokslininkai siūlo dar vieną teoriją – jog demencija iš esmės yra medžiagų apykaitos sutrikimas, kylantis dėl pakrikusios energijos gamybos ląstelėse. Toks sisteminis pažeidimas galėtų sukelti platų ir sudėtingą simptomų spektrą.
Net jei demencijos procesai iš tiesų prasideda centrinėje nervų sistemoje, apibrėžti ją vien kaip neurologinę ligą, regis, yra pernelyg siaura. Akivaizdu, kad smegenų sveikata yra neatsiejama nuo viso kūno būklės.
Jokia smegenų sistema nėra „sala“, atskirta nuo likusio organizmo.
