Mokslininkai nustatė, kad tėvų elgesį lemia ne tik socialinė aplinka, bet ir netikėti genetiniai veiksniai. Naujame tyrime atskleista, kaip tam tikri smegenų mechanizmai ir genas Agouti gali turėti įtakos, ar patinai tampa rūpestingais tėčiais, ar linksta į abejingumą bei agresiją. Nors tyrimas atliktas su pelėmis, jo išvados suteikia svarbių užuominų ir apie žmonių tėvystę.
Socialinės sąlygos ir genetika turi didelę įtaką žinduolių patinų tėviškai elgsenai. Prinstono universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad būtent šių veiksnių derinys lemia, ar patinai rūpinsis savo palikuonimis, ar ne.
Dauguma žinduolių auga tik su viena iš tėvų – dažniausiai su motina. Ekspertų vertinimu, daugiau kaip 95 % iš maždaug 6 000 žinomų žinduolių rūšių jauniklių priežiūrą beveik išimtinai perkelia motinoms. Net ir tada, kai patinas būna šalia, jo elgesys gali labai skirtis – nuo globėjiško ir rūpestingo iki agresyvaus. Kodėl egzistuoja toks platus tėviško elgesio spektras, ilgą laiką buvo menkai ištirta evoliucinės biologijos tema.
Vienas iš tokių pavyzdžių – afrikinių juostuotųjų pelių (Rhabdomys pumilio) patinai. Dalies šių pelių patinų elgesys su jaunikliais yra ypatingai rūpestingas: jie laižo mažylius, šildo savo kūnu, saugo nuo šalčio ir pavojų. Kiti patinai, priešingai, visiškai ignoruoja, o kartais net sužaloja silpniausius jauniklius.
Nors tai tik vienos rūšies pavyzdys, jis atspindi platesnį reiškinį ir kituose žinduoliuose, įskaitant žmones. Prinstono universiteto mokslininkai nusprendė išsamiau ištirti, kokie neurobiologiniai mechanizmai slypi už tokio skirtingo tėviško elgesio.
Kaip mokslininkai tyrė tėvystę pelėse?
Tyrėjų komanda registravo juostuotųjų pelių patinų smegenų aktyvumą skirtingomis sąlygomis – esant su jaunikliais ir be jų. Jie nustatė, kad susitikus su jaunikliais žymiai padidėdavo aktyvumas medialinėje preoptiškojoje srityje (MPOA) – tai smegenų zona, jau anksčiau sieta su tėviška elgsena, bet daugiausia tyrinėta patelių kontekste po jauniklių gimimo.
Pastebėta aiški sąsaja: kuo aktyvesnė buvo MPOA sritis, tuo švelnesnį ir rūpestingesnį elgesį rodė patinai. Mažesnis aktyvumas siejosi su agresija arba jauniklių ignoravimu. Taigi paaiškėjo, kad ši smegenų sritis yra svarbi ne tik motinoms, bet ir patinams.
„Šių patinų smegenis keičia ne nėštumas ir net ne pats tėvystės faktas“, – pabrėžė tyrimo bendraautorius, neuromokslininkas Forrestas Rogersas. Pasak jo, net patinai, kurie gyvena vieni ir neturi ankstesnės tėvystės patirties, gali elgtis taip pat rūpestingai, kaip ir „patyrę tėčiai“.
Agouti genas ir jo ryšys su rūpestingu elgesiu
Analizuodami molekulinius procesus, mokslininkai atkreipė dėmesį į dar vieną svarbią detalę. Rūpestingesni pelių patinai turėjo žemesnį Agouti geno raiškos lygį. Šis genas iki šiol daugiausia buvo siejamas su medžiagų apykaita ir kailio spalva, bet ne su tėvyste.
Kai mokslininkai padidino Agouti geno raišką taikydami genų terapijos metodus, net anksčiau rūpestingi patinai tapo daug mažiau dėmesingi jaunikliams arba net ėmė elgtis agresyviai. Vėliau, šiems patinams grąžinus vienišą gyvenimo būdą, Agouti lygis sumažėjo, o rūpestingas elgesys vėl sustiprėjo.
„Mūsų rezultatai rodo, kad Agouti gali būti evoliucinis mechanizmas, leidžiantis gyvūnams atsižvelgti į socialines sąlygas ir nuolat derinti pusiausvyrą tarp savisaugos ir investavimo į palikuonis“, – aiškino tyrimo bendraautorė Catherine Peña.
Šiuo metu tyrėjai toliau aiškinasi, kokie tiksliai aplinkos veiksniai – socialinė struktūra, konkurencija, resursų trūkumas ar kiti stresoriai – keičia Agouti geno raišką žinduolių, įskaitant žmones, smegenyse. Jie pabrėžia, kad šis atradimas nėra universalus „receptas geram tėčiui“, tačiau jis padeda geriau suprasti, kokiais biologiniais keliais gali formuotis abejingas ar agresyvus tėviškas elgesys.
„Tėvystė – labai sudėtinga savybė. Mes nesiūlome jokios „stebuklingos piliulės“ geresniems tėvams, o sunkumai auginant vaikus nebūtinai reiškia molekulinius sutrikimus“, – pabrėžia Peña.
Mokslininkai primena, kad tėvystės elgesį formuoja daugybė veiksnių – nuo ankstyvosios vaikystės patirčių ir socialinės aplinkos iki psichologinės būklės bei kultūrinių normų. Genetiniai ir neurobiologiniai veiksniai – tik viena, nors ir labai svarbi, šio sudėtingo paveikslo dalis.
