Jannis Stournaras dar tada, kai tai dar nebuvo madinga, agitavo už bendras euro zonos obligacijas (euroobligacijas).
Dabar Graikijos banko valdytojas nusitaikė į sunkiausią auditoriją – Vokietijos vyriausybę.
Interviu metu jis teigė, kad argumentai yra jo pusėje. Viena po kitos užgriuvusios krizės užkrovė sunkią skolų naštą Europos Sąjungos vyriausybėms ir taip apribojo jų galimybes biudžeto priemonėmis reaguoti į JAV prekybos muitus, Rusijos karą Ukrainoje ir Kinijos grasinimus riboti strateginių žaliavų eksportą.
Pasak Stournaro, be bendrų obligacijų, skirtų finansuoti gynybą, žaliąjį kursą ir strategines investicijas, ES ekonomika bus nepajėgi konkuruoti pasauliniu mastu.
Jam į pagalbą atėjo ir Vokietijos bei Nyderlandų centriniai bankai. Europos Centrinio Banko (ECB) Valdančioji taryba po 15 metų trukusių vidinių ginčų galų gale sutiko, kad reikalingas „bendras europinis, itin likvidus, visai euro zonai bendras saugus etaloninis turtas“ – kitaip tariant, euroobligacijos.
ECB centrinių bankų vadovai šį raginimą pateikė ES lyderiams per neseniai vykusį neformalų viršūnių susitikimą. Dabar, Stournaro nuomone, atėjo metas, kad prie to prisidėtų ir vyriausybės.
„Dabartinė tarptautinė aplinka tapo tikru žadintuvu Europos politikos formuotojams“, – sakė 69-erių ekonomistas. – „Politinis pagreitis, kuris iš to kyla, iš tiesų nuteikia viltingai.“
Jo optimizmas kontrastuoja su tebesitęsiančiu Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo pasipriešinimu – jis praėjusią savaitę ES viršūnių susitikime idėją atmetė be jokių išlygų.
„Taip, aš nerimauju“, – prisipažino Stournaras, komentuodamas Berlyno priešinimąsi. – „Bet aš noriu juos įtikinti.“
Stournaras, dirbęs Graikijos finansų ministru 2012–2014 m., prieš tapdamas centrinio banko vadovu, turi nemažai patirties tokioje įtikinėjimo kampanijoje. Ilgą laiką jis, kartu su Italijos kolega, Valdančiojoje taryboje buvo faktiškai vieniši balsai, pasisakantys už bendrą ES skolą. Suverenių skolų krizės įkarštyje jų pozicija dažnai būdavo nurašoma „nacionaliniam interesui“, nes Graikija ir Italija esą neva labiausiai laimėtų iš bendrų skolinimosi priemonių.
„Prieš kelerius metus Valdančiojoje taryboje buvome vienas, daugiausia du nariai, pasisakantys už euroobligacijas“, – prisiminė jis. – „Kiti manė: ‘Jūs atstovaujate Pietų Europai, tad tai suprantama.’ Tačiau dabar visi supratome, kokia tai svarbi priemonė.“ Dabar net Vokietijos Bundesbankas, buvęs faktinis skeptikų lyderis, pakeitė poziciją.
Pasak Stournaro, požiūriui pasikeisti padėjo ir tai, kad Pietų Europos šalys, kurios prieš dešimtmetį balansavo ant bankroto ribos, šiandien demonstruoja žymiai geresnius rezultatus. Vadinamasis „subsidijos elementas“, t. y. numanomas Vokietijos rėmimas kitoms sostinėms per bendrą skolinimąsi, ryškiai sumažėjo. Garsieji „spredai“, rodantys, kiek daugiau Graikija ir Italija turi mokėti už 10 metų skolos vertybinius popierius, palyginti su Vokietija, šiuo metu sudaro mažiau nei vieną procentinį punktą.
Investuotojų apetitas
Vis dėlto, anot Stournaro, pats stipriausias argumentas – aiški investuotojų žinutė, kad nuo bendros skolos laimėtų visa Europa.
„Jei pakalbėsite su bet kuriuo svarbiu turto valdytoju Europoje ar Jungtinėse Valstijose ir paklausite, kodėl didžioji dalis Europos einamosios sąskaitos pertekliaus išteka į užsienį, ji jums pasakys, kad esminė problema – nepakankamas saugių aktyvų pasiūlos lygis“, – aiškino jis. – „Tai dar svarbiau už grąžos normą.“
Bendra skolos emisija, jo teigimu, turėtų būti nukreipta į aiškiai apibrėžtus bendrus Europos tikslus. „Turime tris bendras europines sritis, kurias galima finansuoti bendromis priemonėmis: gynyba, žaliasis perėjimas, inovacijos.“
Bendros ES skolos šalininkai teigia, kad didesnė saugių euro zonos aktyvų rinka padidintų regiono patrauklumą pasauliniam kapitalui tokiu metu, kai vis labiau keliami klausimai dėl JAV dolerio aktyvų patikimumo ir patrauklumo. Konkurencija su doleriu dėl pasaulinės rezervinės valiutos statuso ilgainiui galėtų – nors ir palaipsniui – sumažinti skolinimosi ir investavimo kaštus vyriausybėms, įmonėms ir namų ūkiams.
Stournaras atsisakė tiksliai įvardyti, kokio masto nauja bendra skola būtų reikalinga, kad iš esmės pakeistų finansines sąlygas Europoje, tačiau pabrėžė, jog privalu užtikrinti reikšmingus tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių obligacijų kiekius. Trumpalaikė skola investuotojams pirmiausia tarnauja kaip laikina saugi „stovėjimo aikštelė“ lėšoms, tuo tarpu ilgalaikė skola sukuria etaloninę kainą privatiems projektams, turintiems ilgas atsipirkimo trukmes, pavyzdžiui, infrastruktūrai.
Moralinė rizika
Stournaras pabrėžė, kad euroobligacijos „negali tapti pakaitalu atsakingai nacionalinei fiskalinei politikai“. Tačiau, jo nuomone, naujos taisyklės arba papildomos priežiūros institucijos šiuo klausimu nebūtinos.
Jis nurodė ankstesnę patirtį – 800 mlrd. eurų vertės pandemijos laikotarpio atkūrimo fondą – kaip sėkmingą precedentą. „Svarbiausia, kad atkūrimo fondo finansavimas buvo susietas su aiškiai apibrėžtais europiniais tikslais, terminuotais įsipareigojimais ir reformų sąlygomis. Tokia architektūra padėjo sumažinti moralinę riziką ir sustiprino pasitikėjimą rinkose“, – sakė jis.
Kritikai teigtų, kad moralinė rizika vis dėlto nebuvo visiškai pašalinta. Ypač dažnai minimas Italijos pavyzdys: buvusio premjero Giuseppe Contės vyriausybė dalį savo itin brangios „Superbonus“ mokesčių lengvatos programos finansavo būtent iš atkūrimo fondo lėšų. Dėl to Contės įpėdinė Giorgia Meloni pastaraisiais metais buvo priversta imtis drastiškų taisomųjų priemonių.
Šių metų diskusijos apie Europos finansinę architektūrą pasirodė esančios kur kas gyvesnės nei ginčai dėl artimiausių ECB pinigų politikos žingsnių. Stournaro vertinimu, „euro zonos ekonominė padėtis iš esmės yra gera“ – infliacija, tikėtina, vidutiniu laikotarpiu priartės prie ECB siekiamo 2 proc. tikslo, o ekonominis aktyvumas rodo atsparumą.
Jis pripažino, kad rizikos ekonomikos augimui ir infliacijai šiuo metu yra „apytikriai subalansuotos“. Vis dėlto, jo manymu, šiek tiek didesnė tikimybė, kad kitas ECB žingsnis bus palūkanų normų mažinimas, o ne didinimas.
Bet kuriuo atveju, anot jo, dramatiškų naujienų laukti neverta: „Kol dangus mums ant galvos neužgrius, šiemet iš Frankfurto ‘pikantiškų’ žinių nesitikėkite.“
