Didžioji dalis Europos valstybių itin priklauso nuo elektros energijos importo, todėl žemynas lieka pažeidžiamas geopolitiniams sukrėtimams, o vartotojai ir verslas susiduria su kainomis, kurios gali būti tris–keturis kartus didesnės nei JAV ar Kinijoje.
Pastaraisiais metais branduolinė energetika vėl pamažu iškilo kaip alternatyva, galinti sustiprinti Europos energetinę nepriklausomybę. Tam papildomą postūmį suteikė sprendimas priskirti branduolinę energetiką pereinamajai ir tvariai ekonominei veiklai pagal ES taksonomijos reglamentą, kurio tikslas – apibrėžti aplinkos požiūriu tvarias ekonomines veiklas ir taip prisidėti prie klimato kaitos švelninimo.
Tačiau šis žingsnis sulaukė ir aršios kritikos bei kaltinimų „žaliuoju smegenų plovimu“ dėl to, kad branduolinė energetika sukuria radioaktyvių atliekų, kurioms būtinas ilgalaikis ir saugus saugojimas.
Taigi ES santykis su branduoline energija išlieka sudėtingas ir ginčytinas.
Nors bendra branduolinės energijos gamyba ES pastaraisiais metais trumpam šiek tiek išaugo (2023–2024 m. ji padidėjo 4,8 %, daugiausia dėl 12,5 % šuolio Prancūzijoje), daugelyje šalių branduolinės energijos dalis mažėja arba ji apskritai nutraukiama. Taip jau padarė Vokietija, o artimiausiu metu tokį kelią pasirinko ir Ispanija.
Nuo XXI a. pradžios ilgalaikė bendra tendencija yra nežymus, bet nuoseklus branduolinės energijos mažėjimas.
Ar vėjas keičia kryptį?
Rengiant būsimąjį 2028–2034 m. ES biudžetą, Europos Komisija pirmą kartą pasiūlė branduolinę energetiką pripažinti tinkama finansuoti iš ES lėšų.
Nors mažai tikėtina, kad šis pasiūlymas bus patvirtintas, tokios šalys kaip Belgija ar Italija jau svarsto galimybes išlaikyti branduolinę energetiką arba ją sugrąžinti.
Italija, nepaisant dviejų neigiamų referendumų dėl branduolinės energetikos (1987 ir 2011 m.), parengė įstatymo projektą, kuris turėtų atverti kelią branduolinės energetikos sugrįžimui kaip priemonei užtikrinti energetinį saugumą.
Belgija ir Italija taip pat buvo tarp vienuolikos ES valstybių narių, kurios 2024 m. pasirašė bendrą deklaraciją, raginančią „visiškai išnaudoti“ branduolinės energetikos potencialą.
Belgijoje vyriausybė siekia atidėti savo reaktorių uždarymo terminus, tačiau su šiuo planu griežtai nesutinka šalies pagrindinė elektros energijos gamintoja „Engie“. Įmonė teigia, kad geriau būtų investuoti į vėjo ir saulės jėgaines, kaupimo baterijas bei dujines elektrines.
Nyderlanduose, kur 2024 m. branduolinės energetikos gamyba sumažėjo 10 %, planuojama pastatyti dvi naujas elektrines ir pratęsti Borselės reaktoriaus eksploatavimo laiką.
Tuo tarpu Ispanijoje planuojamas branduolinės energetikos atsisakymas taip pat kelia daug ginčų. Probranduolinės pilietinės organizacijos šį klausimą jau nagrinėja Europos Parlamento Peticijų komitete, perspėdamos, kad numatytas elektrinių uždarymas dar labiau padidins tinklų apkrovą ir apsunkins energijos tiekimą.
Belgijos ir Nyderlandų planus sukritikavo Vokietijoje įsikūrusi antibranduolinė organizacija „Ausgestrahlt“. Jos atstovai tvirtina, kad tokie projektai yra nerealūs ir per brangūs.
Lėtas branduolinės energetikos kompromisų pripažinimas
Branduolinės energetikos šalininkė ir ekspertė Zion Lights laikosi nuomonės, kad bent artimiausio dešimtmečio laikotarpiu galimas branduolinės energijos gamybos augimas bus nulemtas ne tiek naujų elektrinių statybų, kiek esamų reaktorių eksploatavimo terminų pratęsimo, uždarytų reaktorių atnaujinimo ir politinių apsisprendimų pakeitimų.
Ilgesnėje perspektyvoje, pasak ekspertės, branduolinės energetikos plėtra mažiau priklausys nuo viešosios nuomonės, o labiau – nuo to, ar Europa pajėgs vėl išmokti planuoti, statyti ir finansuoti didelius infrastruktūros projektus.
Ji teigia, kad branduolinės energijos gamyba žemyne didės, tačiau ne nuosekliai ir tolygiai: „Tai, ką matome Europoje, nėra staigus atsivertimas į probranduolinę stovyklą, o greičiau lėtas įvairių kompromisų pripažinimas.“
„Šalys, kurios ilgą laiką žiūrėjo į branduolinę energetiką tik kaip į politinę problemą, po truputį vėl atranda ją kaip jau veikiančią energetinę sistemą: ji egzistuoja, veikia ir gali tiekti didelius kiekius mažai anglies dioksido išskiriančios elektros energijos“, – pabrėžia Lights.
Šiuo metu Europa yra aiškiai pasidalijusi į dvi stovyklas.
Pirmajai priklauso vadinamoji Branduolinė aljansas, kuriai vadovauja Prancūzija. Ją remia naujais branduolinės energetikos gamintojais siekiančios tapti šalys – Lenkija, Kroatija ir Estija – bei dauguma esamų branduolinės energijos gamintojų.
Kitoje pusėje – tik atsinaujinančios energetikos šalininkų grupė, kuriai priešakyje stovi Vokietija. Ją palaiko Portugalija ir Austrija, kurios abi turi seniai įtvirtintą antibranduolinę politiką.
Siekdamos sumažinti tradicinių branduolinių elektrinių statybos kaštus ir sutrumpinti ilgus statybos terminus, tokios šalys kaip Estija, Rumunija, Švedija ir Lenkija tyrinėja mažųjų modulinių reaktorių (SMR) galimybes. Jų privalumai detaliai aptariami ir ES institucijų dokumentuose.
Mažųjų modulinių reaktorių galia sudaro maždaug trečdalį ar penktadalį įprastinių reaktorių galios. Tačiau jie gali būti gaminami gamyklose ir vėliau sumontuojami pasirinktoje vietoje, net ir atokiuose regionuose.
Tuo pačiu metu jų atliekų tvarkymo reikalavimai būtų panašūs į tradicinių reaktorių.
Nesvarbu, ar branduolinės energijos gamyba Europoje augs, ar ne, energijos tiekimo klausimas žemynui lieka itin svarbus.
Nors per pastaruosius du dešimtmečius atsinaujinantieji energijos ištekliai pažengė labai toli, vėjo, saulės ir hidroenergijos kartu vis dar neužtenka – jos sudaro mažiau nei pusę visos ES elektros energijos suvartojimo.
