Analitikų teigimu, net jei Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partija laimėtų valdžią, ji negalėtų prastumti „neprognozuojamo“ kandidato į Europos Centrinio Banko (ECB) vadovus ar iš esmės perrašyti ekonominės politikos. Tačiau dabartiniai politiniai manevrai dėl galimo Christine Lagarde pasitraukimo kelia rimtą grėsmę ECB reputacijai.
Vis naujos spekuliacijos dėl to, kas galėtų pakeisti Christine Lagarde, jei ji nuspręstų atsistatydinti anksčiau laiko, atgaivino įtemptą politinį debatą Paryžiuje ir Briuselyje: ar Prancūzijos kraštutiniai dešinieji, laimėję 2027 m. rinkimus, galėtų įgyti įtaką Europos centriniam bankui?
Ekonomistai, kalbėję su „Euronews“, tvirtina, kad atsakymas daugiausia yra neigiamas. Tačiau jie pabrėžia kitą pavojų – reputacinį.
Trečiadienį pasirodžius pranešimams, esą ECB vadovė Christine Lagarde galėtų pasitraukti dar iki jos kadencijos pabaigos 2027 m., banko atstovas spaudai patikino, kad jokio sprendimo nepriimta, o prezidentė „išlieka sutelkusi dėmesį į savo misiją“.
Šią naujieną pirmasis paskelbė „Financial Times“, remdamasis su situacija susipažinusiu šaltiniu. Anot jo, galimas pasitraukimo laikas galėtų būti susietas su Prancūzijos prezidento rinkimais 2027 m. balandį.
Kadangi dabartinis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pagal Konstituciją nebegali kandidatuoti trečiai kadencijai, ankstesnis vadovybės pasikeitimas ECB galėtų leisti jam „užfiksuoti“ šį postą ir taip apsaugoti jį nuo galimos kraštutinių dešiniųjų ar euroskeptiškos vyriausybės įtakos ateityje.
Politiškai surežisuotas ankstyvas pasitraukimas?
Kapitalo rinkų tyrimų bendrovės „Capital Economics“ vyriausiasis Europos ekonomistas Andrew Kenninghamas mano, kad ši situacija atskleidžia pavojingą tendenciją: politikų pagundą „pritempti taisykles“, kad užtikrintų savo kandidatą centrinio banko vadovo poste.
„Tai griauna ECB įvaizdį kaip vieno labiausiai nepriklausomų centrinių bankų pasaulyje“, – įspėja jis.
Pasak Kenninghamo, net jei pasitraukimo laikas ir būtų pakeistas dėl politinių paskatų, tai „neturėtų jokios įtakos pinigų politikai“. Tačiau jis pabrėžia, kad „politikai, bandantys suorganizuoti ankstyvą pasitraukimą, atrodo labai prastai“.
Paryžiuje vis labiau nerimaujama dėl augančios kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis sambūris“ (Rassemblement National, RN) įtakos. Marine Le Pen ir jos politinis įpėdinis Jordanas Bardella toliau išlaiko aukštus reitingus, o tai skatina nuogąstavimus dėl svarbiausių ES postų, tarp jų – ir ECB vadovo pareigų, skyrimo proceso.
Tačiau Kenninghamas mano, kad naujausios baimės yra perdėtos. Jo teigimu, net jei politika turėtų įtakos laikui, tai dar nereiškia, kad politinė valdžia perima centrinio banko kontrolę.
„Dėl paskyrimo procedūros net ir hipotetinė RN vyriausybė Prancūzijoje negalėtų prastumti visiškai neortodoksiško kandidato“, – sakė jis. Anot ekonomisto, nuogąstavimai dėl RN įtakos ECB „yra perdėti, jei ne šiek tiek paranojiški“.
Platesnė ECB sprendimų priėmimo struktūra – papildoma apsauga
Ekonomistai primena, kad euro zonos centrinio banko vadovas – tik viena dalis platesnės sprendimų priėmimo struktūros.
ECB prezidentą skiria Europos Vadovų Taryba – tai 27 ES valstybių narių vadovai. Sprendimas priimamas kvalifikuota balsų dauguma.
Būtent dėl šios procedūros, ekspertų nuomone, baimės, kad RN galėtų perimti ECB kontrolę, yra nepagrįstos: Prancūzija gali daryti įtaką politiniam fonui ir deryboms dėl įpėdinio, tačiau ji viena negali lemti galutinio rezultato.
Pictet turto valdymo bendrovės makroekonominių tyrimų vadovas ir ECB ekspertas Frederikas Ducrozet teigia, kad įsivaizduoti Prancūziją veikiančią savarankiškai yra nerealistiška.
„Visada bus kompromisas su Vokietija ir kitomis šalimis“, – pabrėžia jis. Todėl, anot jo, „perdėta manyti, kad būsima Prancūzijos vyriausybė galėtų viena primesti Lagarde įpėdinį“.
Ducrozet dar griežčiau vertina „ekstremalaus“ kandidato paskyrimo tikimybę.
„Nemanau, kad Prancūzija gali priversti priimti sprendimą ir paskirti kokį nors ekstremistą, neortodoksinį centrinį bankininką. Tokios situacijos tikimybė yra lygi nuliui“, – sako jis.
Pasak ekonomisto, pati idėja bandyti „žaisti“ laiku ir procedūromis siunčia neteisingą signalą ir gali dar labiau pakurstyti augantį populizmą visoje Europoje.
„Geriausias būdas ginti centrinį banką – paisyti demokratinių taisyklių. Jei tai reiškia, kad 2027 m. į diskusijas įsitrauks Jordanas Bardella, vadinasi, taip ir turi būti – tai demokratija“, – teigia Ducrozet.
RN kritikuoja Emmanuelį Macroną dėl „politinių manevrų“
„Nacionalinio sambūrio“ stovykloje pasirodę gandai išnaudojami tiesioginei atakai prieš Emmanuelį Macroną.
RN europarlamentarė Julie Rechagneux „Euronews“ sakė, kad visa ši diskusija apie įpėdinį „labai daug pasako apie Emmanuelio Macrono požiūrį į Europos veikimą“. Pasak jos, „bet kokie bandymai personalizuoti ar politiškai manipuliuoti šiomis paskyromis silpnina Prancūzijos patikimumą ir Ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumą“.
Rechagneux tvirtina, kad jos partija smerkia „pagreitintą diskrecinių paskyrimų tempą“ ir ragina, kad „viešasis pasitikėjimas reikalauja, jog paskyrimai būtų skaidrūs, paremti kompetencija ir orientuoti į bendrąjį interesą“.
Ji perspėja, kad skuba „sudaro įspūdį, jog tai – desperatiškas bandymas sprukti į priekį“, ir vaizduoja ją kaip mėginimą „ilgam laikui užrakinti aukščiausius valstybės postus“.
Diskusijas dar labiau paaštrino tai, kad Prancūzijos centrinio banko vadovas François Villeroy de Galhau praėjusią savaitę taip pat paskelbė apie ankstyvą atsistatydinimą.
Trečiadienį, kalbėdamas Nacionalinės Asamblėjos Finansų komitete, jis paneigė kalbas apie Lagarde artėjantį pasitraukimą ir pavadino jas „gandu“, kuris „nelabai primena informaciją“.
Toje pačioje klausymų sesijoje RN parlamentaras Jean-Philippe Tanguy pašiepė susidariusią situaciją, ją pavadinęs „atsistatydinimų epidemija“ ir apkaltinęs dėl to „Emmanuelį Macroną – labai problematišką patogeną“.
„Euronews“ kreipėsi į Jean-Philippe Tanguy ir „Nacionalinį sambūrį“ dėl platesnio komentaro, tačiau atsakymo iki publikavimo momento negavo.
