Kas slypi po šimtais metrų storio ledo sluoksniu, kuris Antarktidoje ramiai ilsisi jau milijonus metų? Tarptautinė mokslininkų komanda ką tik baigė vieną sudėtingiausių tyrimų misijų, kurios rezultatai gali būti išties revoliuciniai.
Šių metų pradžioje atliktas rekordiškai gilus gręžinys leido į paviršių iškelti kur kas daugiau nei vien uolienas ir dumblą. Tai tarsi laiko kapsulė, nukelianti mus 23 milijonus metų atgal – į laikotarpį, kai žemynas atrodė visiškai kitaip. Ką tiksliai pavyko rasti ir kodėl tai svarbu mums visiems?
Per ledą – iki senovinių uolienų
Darbas Crary Ice Rise lediniame iškilime, esančiame ant Roso šelfinio ledyno, buvo tikras logistikos išbandymas. 29 mokslininkų iš įvairių šalių grupė turėjo pragręžti 523 metrų storio ledo sluoksnį, o po juo – dar 228 metrus nuosėdinių uolienų. Tai – giliausias iki šiol šiame pasaulio regione atliktas gręžinys. Išgauti gręžinių stulpai, kuriuose užfiksuota dešimčių milijonų metų istorija, vėliau buvo pergabenti daugiau nei 1100 kilometrų per ledo dykumą į laboratorijas Naujojoje Zelandijoje.
Kiekvienas šioje medžiagoje esantis sluoksnis gali tapti raktu į procesų, kadaise suformavusių, o šiandien galinčių suardyti antarktinę ledo skraistę, supratimą.
Didžiausia sensacija paaiškėjo ištyrus nuosėdas. Be tipinės medžiagos, būdingos polediniam dugnui, mokslininkai aptiko ir kriauklių fragmentų bei organizmų liekanų, kuriems gyventi būtina saulės šviesa. Tai – tiesioginis įrodymas, kad teritorija, kuri šiandien sukaustyta amžinojo ledo, kadaise buvo atviras vandenynas arba bent jau šelfinė zona.
„Kai kurios nuosėdos buvo būdingos telkiniams, susidariusiems po lytiniu skydu, panašiu į tą, kokį turime dabar Crary Ice Rise. Tačiau rasta ir kriauklių bei jūrinių organizmų, kuriems reikalinga šviesa, liekanų – tai labiau būdinga atviram vandenynui, virš jo plūduriuojančiam šelfiniam ledui ar šelfo pakraščiui, nuo kurio atskyla ledkalniai“, – pabrėžia tyrimų grupės narė Molly Patterson.
Iki šiol tai – pats išsamiausias geologinis įrašas iš šio strategiškai svarbaus regiono. Anksčiau ledo skraistės elgsenos modeliai buvo kuriami remiantis duomenimis iš atokesnių vietovių, todėl jų tikslumas buvo ribotas. Dabar, turint tiesioginius įrodymus iš pačios Vakarų Antarktidos šerdies, mokslas gauna žymiai tvirtesnį pagrindą prognozėms.
Į ateitį – per praeities prizmę
Viso šio projekto tikslas yra labai praktiškas: suprasti, kaip Antarktidos ledynai elgėsi praeityje, kai pasaulinė temperatūra buvo aukštesnė nei šiandien. Išgautos uolienų ir nuosėdų sekos apima laikotarpius, kai vidutinė Žemės temperatūra daugiau kaip 2 °C viršijo ikiindustrinį lygį. Tai – scenarijus, kuris jau per artimiausias dešimtis metų gali tapti mūsų realybe.
Šios žinios itin svarbios, nes Vakarų Antarktidos ledynas sparčiai netenka masės, o mokslininkai vis dar negali tiksliai nustatyti kritinio taško, nuo kurio prasidėtų negrįžtama jo destabilizacija.
Nauji radiniai tiesiogiai patvirtina, kad šis regionas praeityje jau buvo visiškai be ledo. Tai rodo, kokia dinamiška ir jautri pokyčiams yra antarktinė ledo danga, kurioje sukaupta tiek vandens, kad jo pakaktų pasauliniam jūros lygiui pakilti 4–5 metrais.
Artimiausios, detalesnės laboratorinės analizės turėtų atskleisti, kokiu greičiu ledynas traukėsi šiltesnėmis geologinėmis epochomis. Mokslininkams tai – lenktynės su laiku: kiekvienas naujas faktas priartina prie atsakymo, kaip greitai ir kiek pakils vandenynų lygis ateityje.
