Įžanga. Po stiprios audros rytinėje Škotijos pakrantėje atsivėrė unikalus langas į praeitį – paplūdimyje aptikti apie 2000 metų senumo žmonių ir gyvūnų pėdsakai. Nors jūra šį trapų radinį labai greitai sunaikino, archeologams pavyko jį išsamiai užfiksuoti ir taip papildyti žinias apie vėlyvosios geležies amžiaus gyvenimą Škotijoje.
Aptikimas padarytas Lunan įlankos pakrantėje rytų Škotijoje, kur po audros šviežiame molio sluoksnyje pasirodė neįprasti raštai. Juos pastebėjo vietos gyventojų pora – Ivoras Campbellas ir Jenny Sneddon, išėjusi pasivaikščioti po smarkaus štormo. Pora suprato, kad radinys gali būti svarbus, todėl iškvietė Aberdynšyro tarybos archeologą Bruce’ą Manną.
Mannas į pagalbą pasitelkė tyrėjų komandą iš Aberdyno universiteto, kuriai vadovavo Kate Britton. Atvykusi grupė patvirtino, kad tai – itin vertingi senoviniai pėdsakai, todėl buvo nedelsiant pradėta juos dokumentuoti.
Archeologams teko dirbti itin sudėtingomis sąlygomis – pučiant iki 88,5 km/val. siekiančiam vėjui ir nuolat grasinant potvyniui. Kad spėtų išsaugoti kuo daugiau informacijos, jie naudojo dronus, detalią fotografiją ir 3D modeliavimą, o geriausiai išlikusiems pėdsakams buvo daromos gipsinės formos.
Tyrėjai nustatė, kad pėdsakai priklauso basomis vaikščiojusiems žmonėms ir keliems gyvūnų rūšims – tarp jų tauriųjų elnių ir stirnų. Tai leidžia manyti, kad šioje vietoje žmonės vaikščiojo, medžiojo ar rinko augalinius išteklius.
Po pėdsakų sluoksniu rasti apanglėję augalų likučiai. Atlikus radiokarboninę analizę paaiškėjo, jog jų amžius siekia apie 2000 metų – tai vėlyvoji geležies amžiaus epocha, sutampanti su Romos imperijos įsiveržimų į Škotiją laikotarpiu. Archeologas Gordonas Noblas pažymi, kad šis radinys logiškai papildo turtingą Lunan slėnio archeologinį paveldą ir galbūt yra susijęs su ankstyvosiomis bendruomenėmis, gyvavusiomis dar iki piktų atsiradimo.
Archeologo Williamo Millso teigimu, dabartinis smėlėtas paplūdimys senovėje buvo dumblinas estuarijus – tarpinė upės žiočių ir jūros zona. Tokiose vietose žmonės dažnai medžiodavo arba rinkdavo įvairius gamtinius išteklius, todėl natūralu, kad čia galėjo likti daugybė pėdsakų.
Komanda vietoje dirbo dvi dienas, nuodugniai fiksuodama kiekvieną detalę. Tačiau sugrįžę po savaitės mokslininkai išvydo, kad jūra pėdsakus visiškai nuplovė – nuo unikalios vietos nebeliko nė ženklo.
Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad ši istorija suteikia vilties rasti ir daugiau panašių radinių. Audrų ir pakrančių erozijos procesai kartais atveria anksčiau palaidotus archeologinius sluoksnius, tad Lunan įlankos regione ir kitose pakrantėse ateityje gali būti aptikta naujų, ne mažiau įspūdingų senovės pėdsakų.
