Vynuogės gali duoti itin gausų ir kokybišką derlių, tačiau tik tada, kai kasmet ir tinkamu metu yra teisingai genimos. Dažna klaida – pavasarį ūglius trumpinti „iš akies“, neatsižvelgiant į vaisiakūros principus, arba genėti per vėlai. Svarbiausia suprasti, kurie ūgliai dera ir kaip juos patrumpinti, kad augalas išliktų stiprus ir produktyvus.
Vynmedį būtina genėti kasmet, nes tik taip jis išlaikomas norimame aukštyje ir patogiai pririštas prie vielos ar pergolės. Tinkamai formuojant krūmą, kekės auga lengvai pasiekiamoje vietoje, o uogos būna stambesnės ir saldesnės. Reguliarus genėjimas taip pat padeda palaikyti tvarkingą augalo formą.
Vynuogės dera daugiausia ant jaunų ūglių, išaugusių iš pernykštės, gerai sumedėjusios medienos. Jei krūmas negenimas, jis kaupia vis daugiau seno, nederančio medžio, o energiją skiria lapijai ir aukščiui, o ne vaisiams. Genėjimas atjaunina augalą, skatina geresnį derėjimą ir palengvina priežiūrą.
Viena paprasčiausių formavimo sistemų – vynmedis, vedamas viena rykšte palei vielą. Prieš genėjimą būtina pašalinti senus raiščius, ūglių ūsus, sausas ir nulūžusias šakeles. Tik tuomet aiškiai matyti gyvi, tinkami derėjimui ūgliai.
Genint visada stengiamasi palikti storiausius, gerai sumedėjusius ūglius, augančius kuo arčiau kamieno. Jei krūmas vedamas viena rykšte, pirmiausia pašalinama pernai derėjusi rykštė, paliekant kelis centimetrus virš jos augimo vietos. Ji jau atliko savo funkciją ir naujam sezonui nebereikalinga.
Iš dviejų pernai užaugusių rykščių storesnioji tampa naująja derančia rykšte. Ji prilenkiama prie vielos ir patrumpinama, paprastai paliekant 12–16 pumpurų. Iš jų išaugs vaisiniai ūgliai su kekėmis.
Antroji, plonesnė rykštė trumpinama iki dviejų pumpurų – tai atsarginis spurgas. Iš jo kitais metais išaugs du nauji ūgliai: vienas taps derančia rykšte, kitas vėl bus patrumpintas iki dviejų pumpurų. Tokia schema kartojama kasmet.
Visi pjūviai daromi aštriu sekatoriumi, maždaug 1,5–2 centimetrai virš pumpuro, šiek tiek įstrižai. Taip apsaugoma nuo sulčių kaupimosi ties pumpuru ir sumažinama pažeidimų rizika. Tvarkingi pjūviai greičiau gyja ir mažina ligų tikimybę.
Jei vynmedis senas ir niekada nebuvo tinkamai formuojamas, jis dažniausiai būna išsikerojęs ir dera prasčiau. Tokiu atveju taikomas tas pats principas – vienas ūglis derėjimui, kitas ateičiai. Išsirenkami du stiprūs ūgliai, augantys kuo arčiau kamieno.
Stipresnis ūglis paliekamas ilgesnis, dažniausiai su 3–5 pumpurais, o silpnesnis trumpinamas iki dviejų pumpurų. Kitais metais derėjęs ūglis visiškai pašalinamas, o iš atsarginio spurgo išaugę nauji ūgliai vėl formuojami pagal tą pačią schemą. Taip palaipsniui atjauninamas net ir senas krūmas.
Palankiausias metas žieminiam genėjimui – ankstyvas pavasaris, nuo vasario vidurio iki kovo vidurio. Genėti reikia tada, kai stiprūs šalčiai jau nebegręsia, bet vegetacija dar neprasidėjusi. Per anksti nugenėti ūgliai gali apšalti, o per vėlai genint prasideda intensyvus sulos tekėjimas.
Vadinamasis „rykštės verksmas“ lėtina žaizdų gijimą ir silpnina augalą. Dėl to gali sumažėti derlius ar net visai jo nebūti. Geriausia genėti sausą, saulėtą ir bevetę dieną, kai oro temperatūra yra švelniai teigiama ir prognozė nežada staigių šalnų.
Tinkamai ir laiku genimas vynmedis kasmet atsidėkoja gausiomis, saldžiomis kekėmis. Svarbiausia laikytis nuoseklios schemos ir suprasti, kad genėjimas – ne žala augalui, o būtina sąlyga jo stiprumui ir derlingumui.
