Vasaris ir kovas laikomi tinkamiausiu laikotarpiu žiemos genėjimui, dar vadinamam pavasariniu arba priešpavasariniu genėjimu. Šiuo metu atliekamas formuojamasis ir palaikomasis vaismedžių genėjimas. Formuojamasis genėjimas taikomas visiems vaismedžiams, o palaikomasis dažniausiai atliekamas obelims ir kriaušėms.
Genėjimo darbams reikėtų rinktis dienas, kai oro temperatūra nenukrinta žemiau 0 °C. Svarbu naudoti gerai pagaląstas sodo žirkles, pjūklą bei medžių žaizdoms skirtą balzamą. Tinkami įrankiai ir palankios oro sąlygos padeda užtikrinti greitesnį žaizdų gijimą ir mažesnę ligų riziką.
Pirmaisiais metais visiems vaismedžiams būtinas formuojamasis genėjimas, kuris padeda geriau įsišaknyti ir skatina stipresnį antžeminės dalies augimą. Kaulavaisiams, tokiems kaip slyvos, vyšnios, trešnės, abrikosai ar persikai, jis taikomas 3–4 metus, o sėklavaisiams – obelims ir kriaušėms – 5–6 metus. Pagrindinis tikslas yra suformuoti tvirtą, šviesų ir gerai vėdinamą vainiką.
Rudenį pasodintus medelius pirmą kartą reikėtų genėti prieš pavasarį, o pavasarį sodinamus – iškart sodinimo metu. Nors kiekviena rūšis ir veislė turi savų ypatumų, dažniausiai formuojamas aukštinis, dar vadinamas patruokščiu, vainikas. Skeletinės šakos tokiu atveju išdėstomos maždaug kas 50 centimetrų, o viršūninis ūglis turi būti aukščiau už šoninius ir lemti bendrą augimo kryptį.
Pirmaisiais metais, formuojant laipsniuotą vainiką, viršūninį ūglį reikėtų patrumpinti taip, kad jis 5–8 pumpurais viršytų šoninius ūglius. Pageidautina palikti keturis stiprius šoninius ūglius. Po rudeninio sodinimo ūgliai trumpinami iki 5–8 pumpurų, o po pavasarinio – dar trumpiau, paliekant 2–3 pumpurus.
Kuo aukščiau augantis ūglis, tuo mažiau pumpurų reikėtų palikti, kad visų šoninių šakų viršūnės būtų viename lygyje. Silpnesnius ūglius patartina patrumpinti labiau, taip skatinant jų augimą ir stiprėjimą. Toks subalansuotas genėjimas leidžia formuoti tvirtą ir taisyklingą vainiką.
Antraisiais metais genėjimo intensyvumas priklauso nuo praėjusių metų augimo. Jei medelis augo silpnai, taikomas stipresnis genėjimas, paliekant tik 1–3 pumpurus. Tai skatina naujų, stiprių ūglių formavimąsi ir užtikrina geresnį vainiko vystymąsi.
Po tinkamai atlikto genėjimo pagrindiniai ūgliai turėtų būti ne trumpesni kaip 50 centimetrų. Vainiko vidun augančius ar su viršūniniu ūgliu konkuruojančius ūglius reikia pašalinti. Šoninės skeletinės šakos trumpinamos maždaug trečdaliu pernykščio prieaugio, o viršūninis ūglis paliekamas apie 20 centimetrų aukštesnis už jas.
Trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais formuojamas antrasis vainiko aukštas, pasirenkant tinkamus ūglius, augančius daugiau kaip 50 centimetrų aukščiau pirmojo aukšto. Šiame etape pašalinami į vainiko vidų augantys, besikertantys ar per tankiai išsidėstę ūgliai. Šoninės skeletinės šakos trumpinamos maždaug ketvirtadaliu pernykščio prieaugio.
Viršūninis ūglis trumpinamas tik tais metais, kai formuojamas antrasis aukštas. Kai vainiko struktūra jau suformuota ir metinis prieaugis pakankamas, formuojamojo genėjimo reikėtų nebetęsti. Tai padeda nesutrukdyti ankstesnei ir gausesnei vaisių mezgimo pradžiai.
Jei dėl klaidų nepavyko tinkamai suformuoti vainiko, medis gali augti silpnai ir būti mažiau derlingas. Tokiu atveju taikomas stiprus, atjauninantis genėjimas, kurio metu parenkami stipriausi ūgliai naujam skeletui formuoti. Netinkamai išsidėstę, į vidų ar stačiai į viršų augantys ūgliai pašalinami.
Palaikomasis genėjimas atliekamas jau suformavus vainiką ir padeda išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vegetatyvinių ir vaisinių šakų. Kaulavaisių žiemą genėti nerekomenduojama – jiems tinkamiausias metas yra po derliaus nuėmimo, vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį. Tuo metu pašalinami per tankiai augantys ir vainiką užgožiantys ūgliai.
Senstant medžiams ir didėjant derliui, jų augimas silpnėja, todėl genėjimas turi būti saikingas. Svarbu nepernelyg nusilpninti medžio, o pagrindinį dėmesį skirti vaisinėms šakoms. Subalansuotas genėjimas padeda išlaikyti reguliarų derėjimą ir geresnę vaisių kokybę.
Atliekant genėjimą itin svarbi taisyklinga technika. Šakas reikia kirpti per šakos žiedą, maždaug 2 milimetrus virš sustorėjimo ties šakos pamatu. Toks pjūvis geriausiai gyja ir sumažina ligų patekimo riziką.
Per aukštai palikti stuobriai pamažu džiūsta ir trukdo žaizdoms gyti, o per giliai padarytas pjūvis pažeidžia pagrindinę šaką. Tokios žaizdos silpnina natūralią medžio apsaugą ir yra pavojingiausios. Todėl tikslumas ir kruopštumas genint yra būtini siekiant sveikų ir derlingų vaismedžių.
