Kol šeštadienio rytą Teheranas buvo talžomas JAV ir Izraelio bombų, aukščiausi Irano pareigūnai skubiai skambino į Maskvą.
Kitame laido gale, kaip skelbta oficialiame Rusijos pranešime, užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė užuojautą savo Irano kolegai ir pažadėjo Maskvos paramą – tačiau tik žodžiais.
Taip Iranas tapo naujausiu režimu po Sirijos ir Venesuelos, kuris savo kailiu patiria, ką iš tikrųjų reiškia partnerystė su Rusija – ir ko ji nereiškia.
Nuo tada, kai prieš ketverius metus Kremlius pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, Maskva ėmė vaizduoti save kaip vadinamojo daugiapolio pasaulio vėliavnešį. Tačiau lemiamomis akimirkomis, kai jos sąjungininkų režimai atsidurdavo puolimo taikinyje, realūs Rusijos veiksmai būdavo stebėtinai menki.
Pirmasis tai skaudžiai pajuto Sirijos lyderis Basharas al-Assadas, 2024-ųjų pabaigoje supratęs, kad Rusijos užnugaris negarantuoja režimo išlikimo – sukilėliams įsiveržus į Damaską. Venesuelos vadovas Nicolásas Maduro, nuo šių metų pradžios laikomas JAV kalėjime, taip pat turės apie ką pamąstyti: kur dingo Kremlius tada, kai labiausiai reikėjo jo pagalbos?
Dabar, per naujausią ataką prieš Teheraną, buvo nukautas Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei – tai paskelbė JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Iranas tampa dar vienu pavyzdžiu, atskleidžiančiu, koks didelis atotrūkis tarp didingų Kremliaus pareiškimų apie pasipriešinimą Amerikos hegemonijai ir realybės, kurioje ši hegemonija vis atviriau demonstruojama.
Simbolinė, bet ne reali pagalba
Teheranui Maskvos vangi reakcija neturėtų būti staigmena.
Įspėjamieji ženklai buvo matomi dar nuo praėjusios vasaros, kai per 12 dienų trukusį karą su Izraeliu, apėmusį ir masinę JAV ataką prieš Irano branduolinius objektus, aukščiausi Rusijos pareigūnai taip pat apsiribojo smerkiamosiomis deklaracijomis, tačiau nesiėmė jokių veiksmų.
Vėlesniais mėnesiais Maskva bandė sušvelninti žalą. Rusija Jungtinėse Tautose gynė Irano islamo režimo „teisę“ malšinti protestus; žiniasklaidos pranešimai rodė, kad demonstracijos buvo malšinamos ir naudojant rusišką karinę įrangą bei technologijas.
2025 m. gruodį Rusija sutiko parduoti Iranui apie 500 mln. eurų vertės pažangių nešiojamų priešlėktuvinių raketinių kompleksų, kai Teheranas ruošėsi galimam antrajam JAV smūgiui.
Moskva viešai mėgino vaidinti tarpininką tarp JAV ir Irano, siūlydama savo teritorijoje laikyti Irano sukauptą sodrintą uraną.
Simboliškai Irano ir Rusijos karinės jūrų pajėgos šį mėnesį surengė bendras pratybas Omano įlankoje, nors Maskva į jas atsiuntė vos vieną karo laivą. Kremliaus patarėjas Nikolajus Patruševas paskelbė, kad ateityje planuojamos platesnės pratybos Hormūzo sąsiauryje su Kinijos dalyvavimu.
Tačiau kai šeštadienį prasidėjo nauja plataus masto ataka prieš Iraną, iš Maskvos nebuvo nė kalbos apie realią karinę pagalbą Teheranui.
Formaliai Rusija to daryti ir neprivalo. 2025 m. balandį Rusija ir Iranas pasirašė strateginės partnerystės sutartį, tačiau joje nėra abipusės gynybos įsipareigojimų.
„Noriu pabrėžti, kad šios sutarties pasirašymas nereiškia karinio aljanso su Iranu sukūrimo ar įsipareigojimo teikti tarpusavio karinę pagalbą“, – tuomet Rusijos Valstybės Dūmoje aiškino užsienio reikalų viceministras Andrejus Rudenka.
Praktiškai tai reiškė, kad Iranas, karo Ukrainoje metu tiekęs Rusijai „Shahed“ dronus ir raketas, negaus iš Maskvos atgalinio karinio įsitraukimo savo konflikte.
Praėjus kelioms valandoms po naujosios atakos, socialiniuose tinkluose ėmė plisti Vladimiro Putino 2025 m. birželio pasisakymai Sankt Peterburgo ekonomikos forume. Tuomet jis teisino Rusijos „neutralumą“ per pirmąją JAV ir Izraelio ataką prieš Iraną.
Putinas atkreipė dėmesį, kad Izraelyje gyvena mažiausiai du milijonai buvusių Sovietų Sąjungos piliečių. „Tai šiandien iš esmės beveik rusakalbė valstybė. Mes, žinoma, į tai atsižvelgiame“, – sakė prezidentas.
Kremlius užsispyrusiai laikosi savo linijos
Nesikišimas į įvykius Irane neabejotinai yra smūgis Rusijos reputacijai pasaulio politikoje. Tačiau kartu Maskva tikisi iš to ir naudos.
Kremlius mėgins nukreipti dėmesį nuo savęs ir pabrėžti Vakarų – ypač JAV – nesugebėjimą laikytis tarptautinės teisės normų, parodydamas Teherano bombardavimą kaip dar vieną amerikietiško „tvarkos palaikymo“ pavyzdį.
Tuo pat metu tai dar labiau sustiprins griežtą Kremliaus poziciją Ukrainos atžvilgiu, kurią Rusija nuolat vaizduoja kaip gynybą nuo Vakarų agresijos.
„Bus labai sunku įtikinti Putiną, kad jis kada nors klydo dėl Vakarų keliamo pavojaus“, – savo „Telegram“ kanale rašė Londono universiteto koledžui afiliuotas rusų politologas Vladimiras Pastuchovas. „Skeptikams jis parodys Teheraną ir pasakys: ‘Tai galėjome būti mes.’“
Mažiausia, ką Maskva galės padaryti, – jei žlugs JAV tarpininkaujamos taikos derybos dėl Ukrainos, ji turės parengtas propagandines tezės, kuriomis kaltins Vakarus.
Vienas pirmųjų iš Kremliaus į įvykius sureagavo Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas ir buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas.
„Taikos palaikytojas vėl ėmėsi darbo“, – socialiniame tinkle X ironiškai rašė jis, turėdamas omenyje JAV prezidentą Donaldą Trumpą. „Derybos su Iranu tebuvo priedanga. Visi tai žinojo.“
Rusijos užsienio politikos komentatorius ir vienas iš neoficialių Kremliaus patarėjų Fiodoras Lukjanovas pareiškė, kad įvykiai Irane rodo, jog diplomatija su Trumpu buvo „visiškai beprasmiška“.
Maskva viliasi, kad būtent ši žinutė ir įstrigs jos likusių sąjungininkų atmintyje – o ne faktas, kad kai Iranui prireikė realios pagalbos, Rusija liko nuošalyje.
