Ar galima Saulę paversti milžinišku teleskopu ir taip pažvelgti į tolimų pasaulių paviršių? NASA mokslininkai rimtai svarsto šią idėją. Naujame moksliniame darbe siūloma misija, kuri pasinaudotų Saulės gravitacine lęšiavimo savybe ir leistų gauti neįtikėtinai detalius nutolusių planetų vaizdus – tai, kas iki šiol atrodė tik mokslinė fantastika.
Naujoje publikacijoje NASA mokslininkas aprašė misijos koncepciją, kuri leistų panaudoti Saulę kaip milžinišką gravitacinį lęšį. Tam kosminis aparatas turėtų būti nuskraidintas į maždaug 650 astronominių vienetų nuotolį – daugiau kaip keturis kartus toliau, nei dabar yra pasiekęs zondas „Voyager 1“.
Siūloma išnaudoti Saulės gravitacinį lęšį – natūralų reiškinį, kai žvaigždės masė iškreipia erdvėlaikį ir sustiprina iš tolimų objektų atsklindantį šviesos signalą. Tinkamoje fokuso srityje būtų galima gauti vaizdus, kurių neįmanoma pasiekti jokiu dabartiniu ar artimiausios ateities teleskopu – net iki tokios raiškos, kad būtų įmanoma analizuoti kitų planetų paviršių.
Šią idėją pirmasis dar 1979 metais aprašė inžinierius fonas Raselas Ešlemanas. Jis pabrėžė, kad zondas, esantis palei Saulės fokalinę liniją, teoriškai galėtų vykdyti stebėjimus ir ryšį tarpžvaigždiniais atstumais.
Naujoje preprintinėje (dar recenzuojamoje) studijoje autorius Slava Turiševas, NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos tyrėjas, vertina realius būdus, kaip tokį aparatą būtų galima pristatyti į reikiamą regioną. Jis nagrinėja du pagrindinius variantus – saulės burės ir branduolinį elektrinį variklį (NEP).
Remiantis jo skaičiavimais, zondas su saulės burėmis galėtų pasiekti 650 astronominių vienetų nuotolį maždaug per 25–40 metų. Tam tektų atlikti sudėtingą manevrą priartinant aparatą prie Saulės iki 0,04–0,08 astronominio vieneto, kad būtų gautas reikiamas pagreitis. Tačiau tokia sistema beveik neleidžia gabenti didelio naudingojo krovinio ir susiduria su energijos tiekimo apribojimais.
Alternatyvus sprendimas – NEP sistema. Ji lėtesnė, tačiau gali transportuoti gerokai sunkesnį aparatą, o likęs kuras suteiktų galimybę tiksliai manevruoti fokalinėje linijoje. Derinant dvi branduolines technologijas, teoriškai būtų galima įveikti reikiamą atstumą per mažiau nei 20 metų.
Nors perspektyvos atrodo įspūdingos, abu požiūriai vis dar yra ankstyvoje technologinės plėtros stadijoje. Turiševas pažymi, kad norint misiją pradėti 2035–2040 metais, pagrindinių technologijų galimybes reikėtų patvirtinti iki ankstyvojo 2030-ųjų dešimtmečio. Saulės burės jau buvo bandomos kosmose, nors ne visi bandymai buvo sėkmingi.
Anksčiau buvo pranešta ir apie kitus drąsius eksperimentus kosmose. Jungtinės Valstijos paleido į orbitą milijonus varinių adatėlių. Šis neįprastas projektas paliko dešimtis sankaupų, kurios ir šiandien skrieja aplink Žemę.
Mokslininkai tikisi, kad ateityje Saulės gravitacinio lęšio misija leistų ne tik aptikti egzoplanetas, bet ir detaliai ištirti jų paviršių bei atmosferą. Tai galėtų tapti lūžio tašku ieškant gyvybės už Saulės sistemos ribų ir suprantant, kiek mūsų planeta yra unikali ar, priešingai, tipiška tarp kitų pasaulių.
