Iranas – viena didžiausių ir sudėtingiausių valstybių Artimuosiuose Rytuose. Iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti kaip vientisa šalis, tačiau iš tikrųjų tai labai įvairiatautė ir etniškai margaspalvė valstybė. Šiame tekste aptariama, kokios tautos gyvena Irane, kuriuose regionuose juntamos stipriausios separatistinės nuotaikos ir ar realus šalies subyrėjimas pagal etnines linijas.
Pastarasis Artimųjų Rytų krizės paaštrėjimas nukreipė pasaulio dėmesį nuo Ukrainos ir kitų konfliktų. Vis dažniau keliami klausimai, ar įvykiai Irane negali tapti kibirkštimi, galinčia įžiebti platesnį regioninį karą. Tačiau apie pačią šalį daugelis žino palyginti nedaug.
Žemėlapyje Iranas matomas kaip milžiniška valstybė, užimanti 17 vietą pasaulyje pagal teritorijos dydį. Šalyje gyvena daugiau kaip 80 milijonų žmonių – maždaug dvigubai daugiau nei Ukrainoje. Tokia gyventojų gausa ir didžiulė teritorija savaime rodo, kad valstybės viduje egzistuoja didelė kultūrinė ir etninė įvairovė.
Daugeliui Iranas vis dar asocijuojasi su homogeniška persų valstybe. Panaši klaida Vakaruose kadaise buvo daroma vertinant Sovietų Sąjungą, o šiandien ji dažnai kartojama kalbant apie Rusiją, ignoruojant etninę įvairovę ir tautinių mažumų svarbą.
Iš tikrųjų Iranas yra sudėtingas skirtingų tautų ir religinių bendruomenių junginys. Daugelio šių tautų istorinės žemės per laiką buvo padalytos politinėmis sienomis, kurių formavime neretai dalyvavo didžiosios pasaulio galios.
Didžiausia Irano etninė grupė yra persai, sudarantys daugiau nei pusę šalies gyventojų. Jie dominuoja politiniame, kultūriniame ir administraciniame valstybės gyvenime ir tradiciškai laikomi pagrindine Irano tautine atrama.
Antroji pagal dydį etninė bendruomenė yra azerbaidžaniečiai. Jie daugiausia gyvena šiaurės vakarų Irane, netoli sienos su Azerbaidžano Respublika, ir sudaro reikšmingą šalies visuomenės dalį.
Trečia pagal dydį tautinė grupė yra kurdai, gyvenantys vakarinėje šalies dalyje, netoli Turkijos ir Irako sienų. Kurdų regionai jau daugelį metų pasižymi sudėtingais santykiais su centrine valdžia.
Rytinėje šalies dalyje, Beludžistano provincijoje prie Pakistano sienos, gyvena beludžiai. Ši teritorija laikoma viena ekonomiškai silpniausių Irano regionų, todėl čia neretai kyla socialinių ir politinių neramumų.
Prie Kaspijos jūros pakrantės gyvena mazenderaniečiai, turintys savitą kalbą ir kultūrą. Be jų, Irane taip pat gyvena lurai, turkmėnai, klajoklių kaškajų ir bachtiarų bendruomenės bei mažesnės armėnų, kazachų, žydų, asirų ir kitų tautų grupės.
Kurdų regionai vakaruose, beludžių teritorijos pietryčiuose ir arabų gyvenamos vietovės pietuose jau seniai pasižymi įtemptais santykiais su centrine valdžia. Šiose teritorijose kartais pasigirsta autonomijos ar didesnio savarankiškumo reikalavimų.
Kiek kitokia situacija susiklostė Irano Azerbaidžane. Nemažai įtakingų Irano politinio elito atstovų yra kilę būtent iš šio regiono, todėl jo santykiai su centrine valdžia dažnai būna labiau integruoti.
Istoriškai terminas „Azerbaidžanas“ pirmiausia buvo vartojamas apibūdinti dabartinio Irano teritorijoje esančiam regionui, dar vadinamam Pietų Azerbaidžanu. Tik XX amžiaus pradžioje šis pavadinimas pradėtas taikyti ir šiandieninei Azerbaidžano Respublikai.
Šiuo metu nepriklausomo Azerbaidžano gyventojų skaičius siekia kiek daugiau nei 10 milijonų. Tuo tarpu Irane, įvairiais vertinimais, gyvena nuo 10 iki 20 milijonų azerbaidžaniečių, todėl jų bendruomenė šioje šalyje yra labai reikšminga.
Per ilgus dešimtmečius gyvenimas skirtingose valstybėse suformavo ir skirtingas politines bei kultūrines tradicijas. Azerbaidžano Respublikoje visuomenė labiau sekuliarizuota, o Irano azerbaidžaniečiai yra stipriau susiję su islamo religine ir politine sistema.
1990-ųjų pradžioje kai kurie Azerbaidžano politikai ir visuomenės veikėjai kalbėjo apie idėją suvienyti visas azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas. Tuo pat metu Irane taip pat buvo balsų, raginančių stiprinti įtaką šiaurėje esančiam nepriklausomam Azerbaidžanui.
2006 metais Irano Azerbaidžane kilo rimti neramumai po to, kai viename šalies laikraštyje pasirodė karikatūra, išjuokusi azerbaidžaniečių kalbą. Protestai šiaurės vakarų Irane tęsėsi apie dešimt dienų ir kai kuriose vietose peraugo į riaušes.
Tuo metu žuvo keli demonstrantai, o šimtai žmonių buvo sulaikyti. Šie įvykiai parodė, kad etniniai klausimai Irane gali greitai įgyti politinę reikšmę.
Kurdai yra viena didžiausių pasaulio tautų, neturinčių savo valstybės. Didelės jų bendruomenės gyvena Turkijoje, Sirijoje, Irake ir Irane, o politiniai tikslai svyruoja nuo kultūrinės autonomijos iki visiškos nepriklausomybės.
Irako Kurdistanas šiandien turi gana plačią autonomiją ir laikomas vienu stabiliausių kurdų politinių centrų. Tačiau kurdų klausimas visame regione išlieka labai jautrus ir komplikuotas.
Daugelis regiono valstybių bijo nepriklausomo Kurdistano atsiradimo. Tiek Iranas, tiek Turkija, tiek Irakas ar Sirija tokiai galimybei kategoriškai prieštarauja, nes tai galėtų paskatinti teritorinius ginčus ir naujus konfliktus.
Beludžiai – dar viena tauta, neturinti savo valstybės ir padalyta tarp kelių šalių. Jie gyvena Irane, Pakistane ir Afganistane, o kai kurios jų organizacijos siekia didesnio politinio savarankiškumo.
Irano Beludžistano provincija yra viena skurdžiausių šalies dalių. Ekonominės problemos ir socialinė atskirtis čia dažnai tampa protestų, neramumų ir smurtinių incidentų priežastimi.
Chuzestano provincijoje, kuri ribojasi su Iraku, gyvena nemaža arabų bendruomenė. Šis regionas turi didžiulę strateginę reikšmę, nes būtent čia išgaunama didžioji dalis Irano naftos.
Nepaisant kultūrinių skirtumų, Irano arabai daugiausia yra šiitai, todėl jų ryšiai su sunitų dominuojamu arabų pasauliu nėra tokie stiprūs. Dėl šios priežasties jų separatistinės galimybės laikomos ribotomis.
Irane gyvena ir mažesnės, tačiau kultūriškai įdomios bendruomenės, pavyzdžiui, zoroastrizmo išpažinėjai. Tai viena seniausių religijų pasaulyje, tačiau jos pasekėjų skaičius šiandien yra palyginti nedidelis.
Ekspertai dažniausiai vertina Irano subyrėjimo pagal etnines linijas scenarijų kaip mažai tikėtiną bent artimiausiu laikotarpiu. Regiono valstybės ir didžiosios pasaulio galios bijo domino efekto, kuris galėtų sukelti naujas separatizmo bangas kitose pasaulio dalyse.
Todėl šiandien labiau tikėtinas ne staigus Irano subyrėjimas, o ilgalaikis ir prieštaringas vidaus įtampų procesas. Šį procesą atidžiai stebi tiek kaimyninės šalys, tiek didžiosios pasaulio valstybės.
