Jei pomidorų daigai išstybo, yra ploni ir ilgi tarsi siūlai, jų tikrai nereikia išmesti. Tokius „išbėgusius“ pomidorus galima ne tik sėkmingai išgelbėti, bet ir paskatinti suformuoti dar stipresnę šaknų sistemą nei „idealūs“ daigai. Svarbiausia suprasti vieną pomidorų augimo ypatybę ir pasinaudoti ja persodinant augalus.
Pomidorai turi išskirtinę savybę, kurios neturi daugelis kitų daržovių – jie geba formuoti vadinamąsias pridėtines šaknis. Tai papildomos šaknys, kurios išauga ne iš pagrindinės šaknų sistemos, o tiesiai iš stiebo. Jei atidžiai apžiūrėsite pomidoro stiebą, galite pastebėti mažas iškilas, primenančias smulkias karputes. Tai būsimos šaknys. Kai ši stiebo dalis kurį laiką liečiasi su drėgna žeme, iš jų pradeda augti naujos šaknys. Dėl šios savybės ilgi ir išstypę pomidorų daigai dar nėra prarasti. Priešingai – tinkamai pasodinti jie gali suformuoti net stipresnę šaknų sistemą nei trumpi ir kompaktiški daigai.
Jeigu pomidorų daigai yra ilgi ir ploni, svarbiausia pasirūpinti, kad kuo didesnė stiebo dalis atsidurtų po žeme. Kai ši dalis bus užkasta, iš jos išaugs naujos šaknys. Tokiu būdu augalas galės geriau įsisavinti vandenį ir maisto medžiagas, taps stabilesnis ir stipresnis. Net jei po pirmojo persodinimo daigai ir toliau stiebiasi į viršų, tai nėra problema – juos galima persodinti dar kartą, dar labiau pagilinant stiebą.
Jeigu daigas jau turi skilčialapius ir du tikruosius lapelius, tačiau stiebas yra ilgas ir plonas, jį galima persodinti į įprastą maždaug 9 centimetrų aukščio vazonėlį. Ant dugno pirmiausia įpilama šiek tiek substrato, o pats daigas įstatomas gerokai giliau – beveik iki pat skilčialapių. Taip visas plikas stiebo ruožas atsiduria žemėje ir iš jo pradeda formuotis naujos šaknys. Jau šiame etape pomidoras gali suformuoti stipresnę šaknų sistemą ir greičiau sustiprėti.
Kartais daigai būna dar labiau ištįsę, todėl vien tik giliai juos įstatyti į vazoną nebeužtenka. Jei pomidorų daigai jau siekia apie 15–20 centimetrų aukštį, tačiau atrodo sveiki ir neturi ligų ar puvinio požymių, juos vis dar galima sėkmingai išgelbėti. Tokiu atveju paruošiamas vazonėlis, į kurį ant dugno pilamas tik nedidelis – maždaug 2–3 centimetrų – žemės sluoksnis. Nuo apatinės stiebo dalies, kuri bus po žeme, atsargiai pašalinami žemiausi lapai. Tuomet daigas įstatomas į vazonėlį ir stiebas švelniai suguldomas spiraliniu judesiu ratu, po truputį užberiant žeme taip, kad didžioji jo dalis atsidurtų po paviršiumi. Labai svarbu stiebo nelenkti staigiai ar per stipriai – judesiai turi būti švelnūs, kad jis nelūžtų. Tikslas yra ne perlaužti, o atsargiai paguldyti kuo ilgesnę stiebo dalį po žeme. Visa ši užberta stiebo dalis gana greitai pradės leisti naujas šaknis, todėl po kelių dienų daigas taps tvirtesnis ir pradės sparčiau augti.
Dar vienas labai patogus būdas sodinti išstypusius pomidorų daigus – naudoti perpjautus plastikinius butelius. Aukštesnis indas leidžia daug giliau užkasti stiebą nei įprastas vazonėlis, todėl stiebo nereikia taip stipriai vynioti spirale. Jis gali būti beveik tiesus, tačiau vis tiek atsidurti giliai dirvoje. Tam naudojama perpjauta plastikinio butelio dalis su kakleliu. Ji apverčiama kakleliu žemyn, be kamštelio, ir pripildoma daigams skirto substrato. Į ją įstatomas daigas kiek įmanoma giliau, o stiebas po truputį užberiamas žeme.
Toks būdas turi dar vieną privalumą – jis leidžia patogiai laistyti pomidorų daigus iš apačios. Apatinė butelio dalis gali būti naudojama kaip vandens talpa. Į ją įstatoma viršutinė dalis su daigu, o į dugną įpilama keli centimetrai vandens. Žemė drėkinama iš apačios kapiliariniu būdu, todėl viršutinis dirvos sluoksnis lieka sausas. Tai padeda sumažinti pelėsio ir daigų juodkojo riziką.
Laistymas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių daigų augimą. Pomidorų daigų nerekomenduojama nuolat laistyti iš viršaus, ypač jei jie auginami ant palangės. Nuolat drėgna dirvos viršutinė dalis gali skatinti pelėsį ir ligų atsiradimą. Geriausia vazonėlius statyti į padėklą su vandeniu. Per drenažo skyles dirva pati susigers tiek vandens, kiek reikia augalui. Kai vanduo susigeria, jo galima įpilti dar šiek tiek. Vėliau, kai daigai sustiprėja, laistymui galima naudoti ir silpnai praskiestas organines trąšas, pavyzdžiui, biohumuso tirpalą. Svarbu, kad viršutinis žemės sluoksnis visuomet būtų šiek tiek pradžiūvęs – taip sumažinama pelėsio ir ligų rizika.
Išstypęs, bet sveikas pomidoro daigas, pasodintas giliau ir turintis didžiąją stiebo dalį po žeme, gali tapti net stipresnis už trumpą, „pavyzdinį“ daigą. Ilgas stiebas tokiu atveju tampa privalumu, nes leidžia augalui suformuoti daug didesnę šaknų sistemą. Būtent stiprios šaknys vėliau padeda pomidorams geriau augti, atlaikyti sausras ir užauginti gausesnį bei kokybiškesnį derlių.
