Kaip žinia, daugybė daržininkų laiko mirkymą būtina visų sėklų paruošimo procedūra. Tačiau iš tikrųjų ši plačiai paplitusi klaida gali lemti sėklų žūtį ir būsimo derliaus praradimą.
Morkų, krapų ir petražolių sėklos padengtos natūraliu apsauginiu sluoksniu, saugančiu jas nuo per ankstyvo sudygimo. Patyrę daržininkai ir sodininkai pabrėžia, kad mirkymas ardo šią apsauginę dangą ir per anksti paskatina dygimo procesą. Jei po to sėklos pasėjamos į šaltą dirvą, daigeliai gali paprasčiausiai sušalti arba susirgti.
Juodkrūmių (černobryvcių), medetkų ir daugelio kitų gėlių sėklose gausu eterinių aliejų, pasižyminčių antibakterinėmis savybėmis. Sąlytyje su vandeniu šios vertingos medžiagos išplaunamos, todėl būsimi daigai netenka natūralaus imuniteto. Susilpnėję augalai tampa lengvu taikiniu ligoms ir kenkėjams.
Apdorotoms sėkloms papildomas paruošimas nereikalingas
Inkrustuotos ir granuliuotos sėklos jau būna padengtos maistinėmis medžiagomis ir apsauginiais sluoksniais. Mirkymas šias brangias dangas nuplauna ir paverčia visą apdorojimą beprasmiu. Prieš imantis bet kokių veiksmų būtina atidžiai perskaityti gamintojo rekomendacijas ant pakuotės – tai padės išvengti nemalonių klaidų ir išsaugoti daigumą.
Atskira tema – moliūgų ir cukinijų sėklos. Esant pakankamai drėgnam dirvožemiui jos puikiai sudygsta be jokio papildomo paruošimo. Mirkymas dažnai baigiasi tuo, kad sėklos pradeda pūti dar iki sėjos, ypač jei jos per ilgai laikomos vandenyje.
Bendroji taisyklė paprasta: kuo sėkla didesnė ir riebesnė, tuo mažiau jai reikia žmogaus įsikišimo. Geriausias orientyras daržininkui – ne kaimyno patarimai, o stebėjimai, kaip konkreti veislė elgiasi būtent jo sklypo sąlygomis.
Taip pat svarbu prisiminti, kad net ir toms sėkloms, kurioms mirkymas teoriškai nėra žalingas, būtina griežtai laikytis rekomenduojamos mirkymo trukmės. Normą viršijus vos keliomis valandomis, galima negrįžtamai pažeisti daigelį. Protingas požiūris į sėklų paruošimą turi remtis ne įpročiu, o konkrečios kultūros biologijos supratimu.
