Naujas genetinis tyrimas atskleidžia netikėtą mūsų protėvių ir neandertaliečių santykių pusę: panašu, kad dažniausiai poras sudarydavo šiuolaikinės žmonių rūšies (Homo sapiens) moterys ir neandertaliečių vyrai. Šis atradimas leidžia naujai pažvelgti į senovinius kontaktus tarp skirtingų žmonių rūšių ir jų paliktą genetinį pėdsaką mūsų DNR.
Naujausias genetinis analizės tyrimas padėjo geriau suprasti, kaip vyko kontaktai tarp neandertaliečių ir ankstyvųjų šiuolaikinių žmonių. Mokslininkai nustatė, kad dažniausiai mišrios poros susidarydavo tarp Homo sapiens moterų ir neandertaliečių vyrų.
Tyrimo autoriai išnagrinėjo senovinius genomus ir atkreipė dėmesį į savitą neandertaliečių DNR pasiskirstymą šiuolaikinių žmonių genetinėje medžiagoje. Žinoma, kad dauguma žmonių, gyvenančių už Afrikos į pietus nuo Sacharos ribų, turi nedidelį procentą neandertaliečių genų. Šie genai gali padėti kovoti su tam tikromis ligomis, tačiau kartu padidina jautrumą kitoms.
Tačiau mokslininkus jau seniai stebino viena aplinkybė: X chromosomoje randama gerokai mažiau neandertaliečių DNR nei kitose chromosomose. Iš pradžių manyta, kad taip yra dėl natūralios atrankos – tam tikri genai galėjo būti žalingi ir laikui bėgant išnyko.
Genetiko Alexanderio Platto vadovaujama komanda iš Pensilvanijos universiteto nusprendė pažvelgti į šią problemą kitu kampu. Tyrėjai palygino neandertaliečio genomą ir žmogaus DNR fragmentus, kurie susimaišė maždaug prieš 250 tūkstančių metų. Jie aptiko savotišką „veidrodinį“ vaizdą: neandertaliečių X chromosomoje yra didesnė Homo sapiens DNR dalis būtent tose vietose, kur šiuolaikinių žmonių X chromosomoje trūksta neandertaliečių genetinio paveldo.
Tikėtiniausias paaiškinimas susijęs su lytinių chromosomų paveldėjimo mechanizmu. Moterys turi dvi X chromosomas, vyrai – vieną X ir vieną Y. Vidutiniškai du trečdaliai X chromosomų populiacijoje paveldimos iš motinų. Jei mišrios poros dažniau susidarydavo tarp Homo sapiens moterų ir neandertaliečių vyrų, būtent toks genetinis pėdsakas ir turėjo išlikti.
Populiacijų genetikos ekspertas Xinjunas Zhangas iš Mičigano universiteto pabrėžia, kad tiksliai atkurti šių kontaktų pobūdžio neįmanoma. Pasak jo, mes negalime „keliauti laiku“, kad sužinotume, ar šie susitikimai buvo savanoriški ir taikūs, ar lydimi konflikto ir prievartos.
Nepriklausomas evoliucinės genomikos tyrėjas Joshua Akey iš Prinstono universiteto teigia, kad ši studija yra svarbus žingsnis siekiant suprasti senovinius skirtingų žmonių rūšių tarpusavio ryšius. Kartu tyrimo autoriai neatmeta ir alternatyvių paaiškinimų – pavyzdžiui, kad iš sąjungų tarp neandertaliečių moterų ir Homo sapiens vyrų gimę palikuonys galėjo būti mažiau gyvybingi ir todėl paliko silpnesnį genetinį pėdsaką.
Mokslininkų darbai paleontologijoje taip pat nuolat pildo mūsų žinias apie praeitį. Pavyzdžiui, Patagonijoje buvo rastas beveik pilnas maždaug 90 mln. metų senumo nykštukinio dinozauro skeletas – manoma, kad suaugęs šis gyvūnas svėrė mažiau nei kilogramą. Tokie atradimai leidžia geriau suprasti tiek Žemės, tiek gyvybės istoriją.
