Suprasti, kaip laikui bėgant progresuoja Alzheimerio liga, yra itin svarbu siekiant geriau padėti sergantiems žmonėms. JAV mokslininkai sukūrė naują „molekulinį laikrodį“, leidžiantį, remiantis jau žinomais kraujo žymenimis, prognozuoti ligos simptomų pradžią likus keliems metams iki jų pasireiškimo.
Laikas tarp pirmųjų biologinių Alzheimerio ligos požymių ir aiškesnių pažintinių (kognityvinių) sutrikimų dažniausiai siekia apie 10–30 metų. Mokslininkams labai svarbu suprasti, kas lemia tokios „tyliosios fazės“ trukmę ir kaip ją galima tiksliau įvertinti.
Naujasis molekulinis laikrodis leidžia susiaurinti prognozuojamą atminties sutrikimų pradžios laikotarpį iki maždaug trejų–ketverių metų. Nors tai nėra pirmasis ankstyvosios prognozės įrankis, jis gali būti vienas paprasčiausių ir greičiausiai pritaikomų praktikoje.
Įrankį sukūrusi mokslininkų komanda, vadovaujama Vašingtono universiteto Sent Luise (WashU) tyrėjų, pabrėžia, kad iš pradžių jis bus naudingiausias analizuojant duomenis grupiniu lygiu, o vėliau galėtų būti taikomas ir pavieniams pacientams.
Neurologė Suzanne Schindler iš WashU teigia, kad šis darbas parodė, jog naudojantis kraujo tyrimais – kurie yra gerokai pigesni ir prieinamesni už smegenų vaizdinius tyrimus ar smegenų skysčio analizę – galima prognozuoti Alzheimerio ligos simptomų pradžią.
Pasak jos, artimiausiu metu šie modeliai leis pagreitinti mokslinius tyrimus ir klinikinius bandymus. Ilgalaikis tikslas – suteikti galimybę individualiems pacientams gana tiksliai pasakyti, kada jie gali tikėtis pirmųjų simptomų. Tai padėtų jiems ir gydytojams laiku suplanuoti priemones simptomams užkirsti kelią arba bent jau juos sulėtinti.
Mokslininkai pasinaudojo jau egzistuojančiu kraujo tyrimu, kuris matuoja baltymo p-tau217 kiekį. Šis baltymas jau dabar naudojamas Alzheimerio ligos diagnostikai, o pritaikius papildomą matematinį modeliavimą paaiškėjo, kad jis gali padėti ne tik nustatyti ligą, bet ir prognozuoti, ar žmogui tikėtina išsivystys simptomai ir kada tai gali nutikti.
Ankstesni tyrimai parodė, kad p-tau217 kiekis kraujyje atspindi tau ir amiloido beta baltymų sankaupas smegenyse. Šios baltymų sankaupos yra glaudžiai susijusios su Alzheimerio liga ir neuronų pažeidimu.
Kurdami naująjį „Alzheimerio laikrodžio“ testą, mokslininkai analizavo kelių metų laikotarpiu surinktus 603 žmonių kraujo tyrimų duomenis. Vertindami p-tau217 koncentraciją kraujo mėginiuose ir lygindami ją su laiku, kada pirmą kartą pasireiškė pažintiniai sutrikimai, jie sukūrė formules, leidžiančias sieti šiuos du įvykius.
Pastebėta, kad vyresnio amžiaus žmonėms laikotarpis tarp biologinių požymių atsiradimo ir pastebimų simptomų būna trumpesnis. Tai gali reikšti, jog jaunesnės smegenys geriau atsparios neurodegeneracijai ir ilgiau kompensuoja prasidėjusius pakitimus.
Pagrindinis tyrimo autorius, neurologas Kellenas Petersenas iš WashU, lygina šiuos procesus su medžio rievėmis: jei žinome, kiek medžio kamiene yra rievių, galime nustatyti jo amžių. Pasirodo, kad amiloidas ir tau baltymas taip pat kaupiasi gana nuosekliai, o amžius, kuriame šie žymenys tampa teigiami, labai tiksliai prognozuoja, kada greičiausiai pasireikš Alzheimerio simptomai. Peterseno teigimu, tai tinka ir plazmos p-tau217 kiekiui, kuris atspindi tiek amiloido, tiek tau baltymų lygį.
Šiuo metu ypač svarbu pabrėžti, kad testo tikslumas dar nėra pakankamas, kad būtų galima patikimai prognozuoti konkretaus asmens simptomų pradžios laiką. Kol kas jis daugiausia tinka didelių žmonių grupių analizei ir tyrimams, tačiau ateityje, tobulėjant metodams, tikimasi, kad jis bus pritaikytas ir individualiai diagnostikai.
Net ir dabartiniame etape šis kraujo tyrimas labai vertingas planuojant klinikinius tyrimus ir stebėjimo studijas. Jei tyrėjai apytiksliai žino, kada konkrečiai grupei žmonių turėtų pradėti reikštis atminties ir mokymosi sutrikimai, klinikiniai bandymai gali būti suplanuoti taip, kad padengtų būtent tą laikotarpį. Tai leidžia iš arčiau stebėti ligos progresavimą ir su ja susijusius biologinius pokyčius.
Petersenas pažymi, kad tokie „laikrodiniai“ modeliai gali padėti klinikinius tyrimus padaryti gerokai efektyvesnius, nes leidžia atrinkti žmones, kuriems per tam tikrą laiką tikėtina pasireikš simptomai. Jo teigimu, toliau tobulinant metodiką, tikslumas gali pasiekti tokį lygį, kad testas būtų naudingas ir kasdienėje klinikinėje praktikoje, priimant sprendimus dėl individualių pacientų priežiūros.
