Žiemą motyvacija sportuoti tirpsta greičiau nei sniegas atlydžio metu. Šaltis, trumpa diena, nuovargis – ir sofa atrodo kur kas patrauklesnė nei sporto salė.
Žinome, kad fizinis aktyvumas yra naudingas: jis gerina psichinę savijautą, padeda kontroliuoti kraujospūdį, mažina griuvimų riziką vyresniame amžiuje. Didelės apimties tyrimas, kuriame dalyvavo beveik 30 000 žmonių, parodė, kad reguliarus fizinis aktyvumas sumažina mirtingumo riziką maždaug 13 %.
Tačiau vos tik pradedame kalbėti apie konkrečius klausimus, atsiranda neaiškumų. Kas geriau: bėgimas ar plaukimas? Ledo ritulys ar tenisas? Jėgos treniruotės ar šokiai? Ar galima „nubėgti“ nuo mirties greičiau, nei nuo jos „nuplaukti“?
Neseniai žurnale „BMJ Medicine“ publikuotas straipsnis dar labiau įkaitino diskusijas. Jo autorė teigė, kad bėgimas susijęs su mažesniu mirtingumu, o plaukimas – ne. Skamba efektingai. Tačiau ar tikrai viskas taip vienareikšmiška?
Kodėl tokios išvados gali būti klaidinančios?
Ekonomistė ir Brauno universiteto profesorė Emilija Oster straipsnyje laikraščiui „The New York Times“ aiškina, kodėl į tokias išvadas reikia žiūrėti atsargiai.
Idealiausias būdas išsiaiškinti, kas iš tiesų veiksmingiau, – dideli atsitiktinių imčių tyrimai, kai žmonės atsitiktinai suskirstomi į skirtingas treniruočių grupes. Tačiau tokie projektai yra brangūs, reikalauja labai didelių imčių ir ilgo stebėjimo laikotarpio. Be to, ne visi sutiks metų metus sportuoti taip, kaip „nurodyta“.
Dėl šios priežasties dauguma duomenų apie „geriausią sporto rūšį“ remiasi stebimaisiais tyrimais. Dalyviai tiesiog apklausiami, kokia veikla jie užsiima, o vėliau lyginami jų sveikatos rodikliai.
Čia ir iškyla pagrindinė problema: koreliacija nėra priežastinis ryšys.
Ką parodė pavyzdys su bėgikais ir plaukikais?
Išsamiau išnagrinėjus „BMJ Medicine“ tyrimo duomenis, paaiškėja, kad esmė gali slypėti ne pačiame bėgime ar plaukime.
Apie 5 % reguliariai bėgiojančių dalyvių rūkė. Tarp dažnai plaukiojančiųjų rūkė 11 %, tai beveik atitinka JAV vidurkį.
Plaukikai dažniau turėjo antsvorio, padidėjusį kraujospūdį ir paveldimą polinkį onkologinėms ligoms. Vienas iš galimų paaiškinimų paprastas: gydytojai neretai rekomenduoja plaukimą žmonėms, kurie jau turi sveikatos problemų, nes tai švelnesnė, sąnarių negadinanti fizinė veikla.
Vadinasi, tyrimas labiau atskleidžia, kokie žmonės renkasi vieną ar kitą sporto šaką, o ne skirtingų pratimų poveikį sveikatai.
Ne pirmas tokio tipo atvejis
Panašios situacijos pasitaikė ir anksčiau.
2019 m. tyrime, publikuotame JAV Nacionalinėje medicinos bibliotekoje, teigta, kad optimalus rodiklis – 7500 žingsnių per dieną. Tačiau žmonės, kurie tiek daug vaikščiojo, dažniau laikėsi ir kitų sveikų įpročių: nerūkė, sveikiau maitinosi, laikėsi dienos režimo.
2019 m. žurnale „Nature“ paskelbtame straipsnyje teigta, kad viena intensyvios veiklos minutė prilygsta valandai lengvos veiklos. Vis dėlto pati gebėjimo atlaikyti didelį krūvį faktas gali būti geros sveikatos požymis, o ne jos priežastis.
Vėl matome priežasčių ir pasekmių supainiojimą.
Kas iš tikrųjų žinoma patikimai?
Emilija Oster pabrėžia, kad žmonėms patinka skambios išvados. Norisi išgirsti: „Štai idealus receptas ilgam gyvenimui.“ Tačiau tiesa kuklesnė.
Galime tvirtai pasakyti viena: reguliarus fizinis aktyvumas, kuris padidina širdies susitraukimų dažnį, yra naudingas sveikatai.
Atsitiktinių imčių tyrimai, kurie pagrindžia sumažėjusią riziką, dažniausiai remiasi maždaug 2,5 valandos vidutinio intensyvumo fizine veikla per savaitę.
Atsakymas į klausimą, kas vis dėlto geriau – bėgimas ar plaukimas, gali taip ir likti neaiškus.
Svarbiausia – nenustoti judėti
Yra dar vienas labai svarbus veiksnys – nuoseklumas. Žmonės daug mieliau tęsia tą veiklą, kuri jiems patinka ir dera su jų gyvenimo būdu.
Jei žmogus nekenčia bėgimo, bet dievina plaukimą, plaukimas jam duos daugiau naudos vien dėl to, kad toks žmogus šios veiklos nenutrauks po mėnesio.
Galbūt sąžiningiausia išvada skamba ne taip efektingai kaip antraštės: nėra taip svarbu, ar bėgate, ar plaukiate. Svarbu, kad judėtumėte. Ir darytumėte tai reguliariai.
Galiausiai gyvenimą pailgina ne konkreti sporto šaka, o įprotis nenustoti judėti.
