Norint užsiauginti kokybiškų vaisių ir sulaukti gausaus derliaus, būtina pasirūpinti vaismedžių apsauga ankstyvą pavasarį. Daugiausia dėmesio skirkite sėklavaisiams ir kaulavaisiams, tačiau nepamirškite ir uogakrūmių.
Pastaraisiais metais soduose ligų ir kenkėjų tik daugėja, todėl auginant vaisius dažniausiai neapsieinama be cheminių purškalų. Kad jų reikėtų kuo mažiau ir jie būtų veiksmingi, reikia pradėti laiku ir griežtai laikytis apsaugos terminų. Tik taip galima tikėtis sveiko ir gausaus derliaus.
Darbus planuokite dienai, kai oro temperatūra pakyla bent iki 10 °C, nėra vėjo ir prognozuojama, kad iki vakaro nelys, jog purškimo skystis spėtų nudžiūti ant šakų ir kamienų. Esant žemesnei temperatūrai, apsaugos priemonių veiksmingumas gerokai sumažėja, vėjas išnešioja purškiamą tirpalą ten, kur jo nereikia, o lietus, išplovęs preparatą per dvi valandas po purškimo, visą darbą paverčia beprasmiu.
Peržiemoję kenkėjai slepiasi visur
Ankstyvo pavasario purškimui rinkitės preparatus, kurie sunaikina daugumą peržiemojusių kenkėjų. Jie paprastai sudaryti iš insekticidinės (nuodijančios) dalies ir mineralinio arba rapsų aliejaus, kuris užkemša lervų ir kiaušinėlių kvėpavimo takus ir juos uždusina.
Vaismedžius purkškite itin kruopščiai – ne tik šakas ir pumpurus, bet ir kamienus, nes po senos, suskeldėjusios žievės kenkėjai žiemoja ypač noriai. Jei žievę rudenį ar žiemos pabaigoje nugramdėte ir sudeginote, kenkėjų tikimybė gerokai mažesnė, tačiau purškimo vis tiek atsisakyti nereikėtų. Purkšdami dirbkite lėtai ir rūpestingai, kad tirpalas pasiektų visas sunkiai prieinamas vietas. Kuo šiltesnis oras, tuo veiksmingesnis purškimas, nes kenkėjų kvėpavimas suintensyvėja ir preparatai juos paveikia geriau.
Kurie kenkėjai sunaikinami ankstyvuoju purškimu?
Ankstyvo pavasario purškimas padeda sunaikinti gausybę peržiemojusių kenkėjų. Pirmiausia – amarų, erkučių, skydamarių kiaušinėlius, taip pat obelinę medegą, įvairių rūšių spragių ir kitų vabzdžių vikšrus, kurie vėliau graužia lapus. Taip pat sumažinamas miltuotųjų skydamarių, vaisių kirmijimą sukeliančių musių (pvz., slyvinės musės) ir kitų žalingų vabzdžių kiekis. Tinkamai atliktas purškimas padeda išvengti ir daugelio vyšnių bei trešnių vaisių kirmijimo.
Vėliau, pumpurams pradėjus sprogti, dažnai prireikia dar vieno purškimo – „pelės ausytės“ tarpsnyje. Tai metas, kai lapų pumpurai jau šiek tiek prasivėrę ir primena mažas sidabriškai žalsvas ausytes, tačiau lapeliai dar iki galo neišsivystę. Jei jūsų sodą kamuoja žiedgraužis, purkšti reikia tada, kai pumpurai pasiekia žaliųjų pumpurų stadiją.
Vėlesnei pavasarinei apsaugai nuo amarų, erkučių ir kitų vabzdžių naudojami sisteminiai insekticidai ir kiti specialūs preparatai. Jie parenkami pagal konkrečius sode pastebėtus kenkėjus ir visada naudojami tiksliai pagal gamintojo instrukcijas.
Dvi pavojingos ligos, kurioms negalima leisti įsisiautėti
Pirmasis ankstyvo pavasario purškimas turėtų būti skirtas persikų garbanotumui (lapų garbanojimosi ligai) suvaldyti. Jei purškėte persikus rudenį, tai tik į naudą, tačiau pavasarinės apsaugos praleisti jokiu būdu negalima – kitaip rizikuojate netekti viso derliaus.
Apsaugai naudojami fungicidiniai preparatai, dažnai derinant veikliąsias vario ir sieros medžiagas. Jie padeda ne tik nuo persikų garbanotumo, bet ir nuo kitų ligų, pavyzdžiui, pilkojo puvinio vynuogėse ar šašligės (strupėtligės) kriaušėse ir obelyse.
Vėliausias purškimo nuo persikų garbanotumo terminas – pumpurų brinkimo pradžia, kai pumpurai akivaizdžiai paburkę, bet dar neužsprogę. Purškiant oro temperatūra neturėtų būti žemesnė kaip 7 °C.
Kita labai varginanti liga – amerikinis miltuotligė agrastuose. Efektyvios apsaugos priemonės – tik profilaktika: krūmus būtina purkšti trumpai prieš žydėjimą ir iš karto po žydėjimo. Prieš purškimą atidžiai apžiūrėkite augalą ir pašalinkite visus ūglių viršūnių segmentus, padengtus baltu miltuotu apnašu. Tai sumažina infekcijos židinį ir padidina fungicidų veiksmingumą.
Amerikinės miltuotligės kontrolei dažniausiai naudojami keli fungicidai paeiliui, kad liga neprisitaikytų prie vienos veikliosios medžiagos. Svarbu preparatus kaitalioti, naudoti juos laiku ir laikytis rekomenduojamų normų.
Anksti sprogstančių vaismedžių ir uogakrūmių nepražiopsokite
Pirmieji pavasarį sprogsta persikai ir migdolai, taip pat daugelis serbentų ir agrastų veislių. Kai kuriose vietovėse jų pumpurai pradeda busti jau kovo pabaigoje. Todėl šiuos augalus reikia stebėti itin atidžiai ir purškimus planuoti iš anksto.
Ankstyvoji apsauga čia apima purškimą nuo įvairių kenkėjų – žiedgraužių, erkučių, amarų ir kt. Tam naudojami tam tikri insekticidai arba biologinės priemonės, tinkančios ir uogakrūmiams.
Ankstyvųjų, greitai žydinčių abrikosų veislių savininkai turėtų pasirūpinti apsauga nuo moniliozinio žiedų ir ūglių džiūvimo. Didžiausia rizika kyla vėsiu ir lietingu pavasariu, kai žiedai būna ilgai drėgni, o grybinės ligos greitai plinta. Tada pirmą kartą purškiama žydėjimo pradžioje, o antrą kartą – žydėjimo pabaigoje.
Abrikosus taip pat vargina vadinamoji „mirties“ ar „smūgio“ liga – staigus medžių nudžiūvimas dėl žievės ir medienos ligų. Nors vien purškimais šios problemos išspręsti nepavyks, tinkama ankstyvo pavasario apsauga nuo moniliozės, reguliarus genėjimas ir gera medžių priežiūra gerokai sumažina riziką.
Labai svarbu, kad kiekviename purškime būtų kita veiklioji medžiaga. Taip išvengiama ligų sukėlėjų ir kenkėjų atsparumo susiformavimo. Renkantis fungicidus nuo moniliozės ir kitų vaismedžių ligų, juos verta kaitalioti pagal gamintojo rekomendacijas, nepurkšti visą sezoną tuo pačiu preparatu.
Tvarka sode – patikimiausia prevencija
Jei rudenį ir žiemos pradžioje pasirūpinsite elementaria higiena sode, pavasarį turėsite gerokai mažiau rūpesčių su ligomis ir kenkėjais. Verta laikytis šių taisyklių:
Prieš žiemą surinkite ir pašalinkite visus ant šakų likusius sudžiūvusius, mumifikuotus vaisius – juose dažnai peržiemoja ligų sukėlėjai.
Ankstyvą pavasarį atlikite vaismedžių ir uogakrūmių genėjimą: pašalinkite ligotus, pažeistus, į vainiko vidų augančius ūglius, išpjaukite džiūstančias šakas.
Sukapokite ir išneškite arba sudeginkite ligotą medieną, nepalikite jos šalia sodo.
Surenkite ir pašalinkite pernykščius lapus, ypač po obelimis, kriaušėmis ir uogakrūmiais, kur dažnai peržiemoja ligų sporos ir kenkėjai.
Nugramdykite nuo kamienų seną, atšokusią žievę ir ją sunaikinkite.
Kamienus nubalinkite kalkių pienu ar specialiais balinimo mišiniais.
Baltinimas saugo kamienus ne tik nuo saulės ir šalčio sukeltų įtrūkimų, bet ir veikia kaip dezinfekcinė priemonė. Be to, jis padeda pristabdyti ant žievės besiformuojančius žalius apnašus – kai kurias kerpių ir samanų rūšis, kurios drėgnose, mažai vėdinamose vietose plinta labai greitai.
