Lenkijoje esančioje Mašyckos oloje atlikti tyrimai atskleidė vieną šiurpiausių vėlyvojo paleolito epizodų Europoje. Mokslininkai nustatė, kad maždaug prieš 18 tūkst. metų čia buvo ne tik nužudyti žmonės, bet ir sąmoningai vartotas jų smegenų bei kaulų čiulpų maistas.
Netoli Krokuvos esančioje Mašyckos oloje tyrinėtojai aptiko įrodymų, kad paleolito laikų žmonės valgė žmonių smegenis ir kaulų čiulpus. Radiokarboninis tyrimas parodė, jog rastiems palaikams yra apie 18 tūkst. metų. Naudodami 3D mikroskopiją mokslininkai išsamiai ištyrė kauluose esančius pjūvius ir lūžius bei nustatė jų kilmę.
Archeologai išanalizavo šimtus kaulų fragmentų, aptiktų oloje dar XIX a. pabaigoje ir per pakartotinius kasinėjimus XX a. šeštajame dešimtmetyje. Visos šios medžiagos buvo saugomos Krokuvos archeologijos muziejuje. Atliekant naują tyrimą dalis žmonių kaulų, kurie anksčiau buvo laikyti gyvūnų kaulais, buvo iš naujo identifikuoti kaip žmogaus palaikai.
Tyrimo autorių duomenimis, apie 68 % žmonių palaikų turi pjūvių ir lūžių žymių. Kaukolėse užfiksuoti gilūs pjūviai, rodantys odos ir minkštųjų audinių šalinimą. Kai kurios kaukolės buvo specialiai suskaldytos – tikėtina, siekiant pasiekti smegenis. Ilgieji kaulai taip pat sistemingai laužyti norint išgauti kaulų čiulpus.
Padaryta žala visiškai sutampa su gyvūnų skerdimo žymėmis, rastomis tame pačiame olos sluoksnyje. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie pažeidimai negalėjo atsirasti natūraliai ar būti plėšrūnų veiklos rezultatas.
Mašyckos ola datuojama magdaleniniu laikotarpiu – tai vėlyvojo viršutinio paleolito kultūra, žinoma dėl sudėtingų akmens įrankių ir meno kūrinių. Būtent šiai kultūrai priskiriami garsieji Lasko ir Altamiros olų piešiniai.
Europoje jau anksčiau buvo žinoma apie vadinamąjį „laidojimo kanibalizmą“, kai mirusiųjų kūno dalys būdavo suvalgomos kaip apeiginio ritualo dalis. Tačiau Mašyckos oloje tyrėjai nerado jokių ceremoninio elgesio su palaikais požymių. Kaukolės fragmentai nebuvo paversti simboliniais ar ritualiniais objektais.
Tyrimo autoriai daro prielaidą, kad šiuo atveju kalbama ne apie ritualą, o apie smurtinį epizodą. Jų vertinimu, tai galėjo būti priešų suvalgymas po konflikto – vadinamasis „karo kanibalizmas“.
Archeologinis kontekstas rodo, kad maisto trūkumas vargiai galėjo būti pagrindinė priežastis. Tame pačiame olos sluoksnyje rasta gausu gyvūnų kaulų, liudijančių apie pakankamus medžioklės išteklius.
Mokslininkai neatmeta, kad kanibalizmo priežastimi galėjo būti konkurencija tarp medžiotojų-rankiotojų grupių, kurios plėtė savo teritorijas ledynams atsitraukus. Visi žmonių palaikai, panašu, buvo palaidoti maždaug tuo pačiu metu, o tai gali liudyti vieną intensyvų smurtinį įvykį.
Genetiniai tyrimai rodo, kad Mašyckos regiono žmonės turėjo bendrą protėvį su magdaleninės kultūros gyventojais, kurie gyveno toliau į vakarus. Tai apsunkina paprastą priešpriešos tarp „vietinių“ ir „svetimųjų“ aiškinimą ir didina tikimybę, kad smurtas vyko tarp artimai giminingų grupių, konkuravusių dėl naujų teritorijų.
Mokslininkai pabrėžia, kad tik šiuolaikiniai analizės metodai leido aiškiai atskirti akmens įrankių paliktas žymes nuo natūralių pažeidimų. Taip senos muziejų kolekcijos vėl tapo naujų atradimų šaltiniu.
Mašyckos olos radiniai papildo duomenis iš dar bent keturių Europoje žinomų magdaleninio laikotarpio vietovių, kuriose taip pat užfiksuoti kanibalizmo pėdsakai. Tai leidžia manyti, kad tokia praktika vėlyvajame paleolite nebuvo visiškai išskirtinė.
Primename, kad Serbijos mieste Gomolavoje archeologai aptiko ankstyvojo geležies amžiaus bendrą kapavietę. Tyrimai parodė, jog dauguma aukų buvo moterys ir vaikai, o ant jų palaikų aiškiai matyti smurtinės mirties žymės.
