Laboratorijoje viskas atrodo paprasta ir tvarkinga: hipotezė, eksperimentas, duomenys, išvados. Tikrasis „purvas“ prasideda vėliau – redakcijų el. laiškuose, recenzijose, derybose dėl formuluočių, grafikų, dėl to, kas „gali pakenkti“, „yra per daug rizikinga“ arba „nieko naujo neprideda“. Egzistuoja atradimų, kurių nestabdo jokia slapta „mokslo policija“. Juos blokuoja pats sistema: ambicijos, pinigai, baimė apsijuokti, įsigalėję paradigmai ir saugumo procedūros. O kartais – tiesiog kieno nors patogumas.
Mokslą populiariame įsivaizdavime stumia į priekį sensacingi proveržiai. Tačiau praktiškai didžioji darbo dalis – tai tikrinimas, kad kas nors neveikia, kad hipotezė klaidinga, kad pirmojoje publikacijoje aprašyto efekto nepavyksta pakartoti. Neigiami rezultatai mokslo „ekonomikoje“ yra silpna valiuta. Redakcijoms reikia cituojamų straipsnių, autoriams – karjeros, grantų teikėjams – „konkretaus rezultato“. Neigiami duomenys į šią logiką netelpa.
Klasikinis medicinos pavyzdys – selektyvus antidepresantų tyrimų rezultatų publikavimas. Mechanizmas paprastas: jei dalis tyrimų rodo menką arba jokį poveikį, o kita dalis – teigiamą efektą, į mokslinę ir viešąją apyvartą dažniausiai patenka tik „pozityvūs“ darbai. Gydytojas vėliau mato metaanalizę, sudarytą tik iš publikacijų, kurios apskritai buvo paskelbtos, ir susidaro pernelyg optimistiškas vaizdas apie vaisto veiksmingumą. Tai ne sensacija ir ne sąmokslo teorija, o seniai žinoma metodologinė problema, kurią mėginama spręsti klinikinių tyrimų registrais bei privalomu visų rezultatų – ir neigiamų – pateikimu.
Panašus motyvas matomas ir oseltamiviro („Tamiflu“) istorijoje, kuri susijusi su ilgamete kova dėl pilnos prieigos prie klinikinių tyrimų duomenų. Daugelį metų viešojoje diskusijoje tvyrojo įtampa tarp to, ką rodė paskelbti darbai, ir to, kas paaiškėjo tik gavus galimybę išsamiau įvertinti visą duomenų rinkinį. Ši istorija svarbi ne tiek dėl vieno konkretaus vaisto, kiek dėl to, kad atskleidžia sisteminį „butelio kaklelį“: jei pilni duomenys nėra vieši, mokslinė verifikacija tampa mažiau nepriklausoma, o visuomenės sveikatos sprendimai – labiau paremti nepilnu vaizdu.
Tokiame pasaulyje „neįmanoma paskelbti“ dažnai nereiškia draudimo. Tai reiškia, kad redakcijos atmeta darbus dėl „naujumo stokos“, o autoriai neturi laiko mėnesiais stumti „nuobodų“ rezultatą per vis kitus žurnalus. Taip visa sistema pamažu praranda atmintį apie tai, kas neveikė ir nepasiteisino.
Mūšis dėl interpretacijos
Kartais problema – ne pats eksperimentas, o išvada, kuri iš jo išplaukia. Ypač tada, kai ji kertasi su dominuojančia mokslo ar klinikos nuostata: populiariu ligos veikimo mechanizmu, nusistovėjusia praktika, „savaime suprantamu dalyku“ iš vadovėlių.
Gerai žinoma Helicobacter pylori ir skrandžio opaligės istorija. Dešimtmečiais opaligė buvo siejama su „nervais“, rūgštingumu ir gyvenimo būdu. Pasirodžius teiginiui, kad pagrindinė priežastis gali būti bakterija, daugeliui tai atrodė kaip erezija. Nebuvo taip, kad niekas iš principo neleistų bakterijų vaidmens – tiesiog vyraujantis paradigmas tam neturėjo vietos. Pasipriešinimas buvo iš dalies racionalus: neįprasti teiginiai reikalauja itin tvirtų įrodymų. Praktinis efektas vis dėlto buvo toks, kad perėjimas nuo „keistos hipotezės“ prie standartinio gydymo antibiotikais užtruko daugelį metų, o kelyje stovėjo realios priėmimo kliūtys – redakcinės, recenzentinės, bendruomeninės.
Panašiai galima žiūrėti ir į I. Semmelweiso istoriją, kuris XIX a. įrodė, kad paprastas rankų plovimas dramatiškai sumažina pogimdyvinį moterų mirtingumą. Šiandien atrodo neįtikėtina, kad gydytojai atmetė tokį sprendimą. Tuomet vis dėlto dar nebuvo mikroorganizmų teorijos – Semmelweis turėjo stebėjimus ir statistiką, bet neturėjo mechanistinio paaiškinimo, kuris būtų tenkinęs to meto medicinos mąstymą. Jo išvada pernelyg lenkė to meto aiškinimo rėmus. Taip kyla blokada – ne dėl sąmoningos cenzūros, o dėl intelektinės nuoseklumo paieškos, kuri kartais virsta narvu.
Recenzavimas kaip ginklas
Mokslinėje bendruomenėje dažnai kartojama, kad recenzavimas saugo nuo klaidų. Tai tiesa. Tačiau recenzijų procesas gali virsti ir priemone vilkinti, ypač siaurose srityse, kur visi vieni kitus pažįsta, o kova dėl pirmumo turi aiškią kainą: grantus, patentus, vietą tarptautiniuose konsorciumuose.
Įsivaizduokime situaciją: A komanda turi naują metodą, B komanda dirba ties panašia idėja. A pateikia straipsnį prestižiniam žurnalui. Recenzentu tampa kažkas iš B aplinkos. Formariai – anonimiškas, praktiškai – lengvai nuspėjamas iš komentaro stiliaus ar to, kam skiriamas didžiausias dėmesys. Recenzija nebūtinai akivaizdžiai nesąžininga. Pakanka reikalauti „dėl visiško patikimumo“ dar vieno gyvūnų modelio, papildomos serijos kitų ląstelių linijų ar eksperimentų sąlygomis, kurių A komanda greitai neįgyvendins. Rankraštis mėnesiais stovi. Rezultatas? B spėja paskelbti pirmieji.
Toks vilkinimas sunkiai įrodomas ir lengvai racionalizuojamas. „Papildomi eksperimentai pagerins darbo kokybę“ – skamba puikiai. Tačiau kartais iš tiesų kalbama ne apie kokybę, o apie laiko vilkinimą ir varžovo pristabdymą.
Pinigai ir teisė
Klinikiniuose tyrimuose statoma dažnai iš tiesų daug – milijardai. Rezultatai gali lemti įmonės vertę, reguliuotojų sprendimus, kompensavimo politiką ir net masinius teisminius procesus. Nenuostabu, kad publikacija tampa ne tik moksliniu, bet ir verslo bei teisiniu sprendimu.
Pakanka prisiminti vaisto Vioxx (rofekoksibo) istoriją ir ginčus dėl jo širdies ir kraujagyslių sistemos rizikos. Ši byla vienu metu virto didžiule krize, į kurią įsitraukė reguliuotojai, gamintojas ir mokslininkų bendruomenė. Nepaisant visų detalių, atvejis aiškiai parodė, kokie jautrūs yra saugumo duomenys. Kai kalbama apie miokardo infarktus, insultus ar mirtingumo didėjimą, ginčas dėl rezultatų interpretacijos nebėra vien akademinis – jis turi tiesiogines klinikines ir finansines pasekmes. O tai daro įtaką tam, kaip greitai ir kokia forma rezultatai pasiekia viešumą.
Kasdienesnis, bet dažnas scenarijus – konfliktas tarp akademinės tyrėjų grupės ir pramoninio rėmėjo dėl teisės publikuoti. Sutartyse gali būti numatytas publikacijos embargo laikotarpis, privaloma rėmėjo teksto peržiūra, duomenų nuosavybės taisyklės. Idealiu atveju tai tėra intelektinės nuosavybės ir patentų apsauga. Blogiausiu atveju – priemonė vilkinti nepatogios publikacijos pasirodymą tol, kol ji praras aktualumą.
Kai „negalima“ dėl etikos ir saugumo
Yra situacijų, kai publikacijos ribojimas būna realus ir iš dalies pagrįstas: tai tyrimai, kuriuos galima panaudoti ir gera, ir bloga linkme. Tokius darbus vadiname „dvipusės paskirties“ (angl. dual use).
Vienas žinomiausių naujesnių pavyzdžių – debatai dėl H5N1 gripo viruso eksperimentų, kuriuose buvo siekiama parodyti, kokios mutacijos galėtų sustiprinti viruso plitimą. Ginčas virė dėl to, ar verta skelbti pilnus metodus ir rezultatus, jei jie leistų atkurti pavojingą patogeną. Aiškaus atsakymo nebuvo. Iš vienos pusės, atvira publikacija padeda kitoms laboratorijoms ruoštis grėsmėms ir kurti vakcinas. Iš kitos – suteikia potencialią „instrukciją“ tiems, kurie norėtų virusą panaudoti kenksmingai.
Panaši įtampa jau senokai tvyro ir sintetinės biologijos srityje. Technologiškai seniai įmanoma, remiantis genetine informacija, rekonstruoti virusus. Tad diskusija pasislinko nuo klausimo „ar tai įmanoma?“ prie klausimo „kaip valdyti riziką?“. Tokiose srityse žurnalai, bioetikos komitetai ir valstybės institucijos kartais reikalauja koreguoti straipsnio turinį, mažinti metodologinių detalių kiekį ar net atidėti publikaciją.
Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai „blokada“ būna atvirai deklaruojama ne todėl, kad rezultatas nepatogus, o todėl, kad jis potencialiai pavojingas visuomenės saugumui.
Politika, kultūriniai karai ir autocenzūra
Yra temų, kurios patenka į minų lauką dar nė nespėjus pažvelgti į metodiką. Skiepai, reprodukcinė sveikata, epidemijos, klimato kaita, aplinkos tarša, naujų medicinos technologijų šalutiniai poveikiai – visa tai itin politizuotos sritys. Čia „neįmanoma publikuoti“ kartais reiškia, kad redakcija bijo, jog straipsnis taps amunicija informaciniame kare.
Šis mechanizmas veikia į abi puses. Kartais praslysta metodologiškai silpni darbai vien todėl, kad tema „ant bangos“ ir žada didelį dėmesį. Vėliau prasideda kritikos lavina, pataisymai, o kartais ir viso straipsnio atšaukimas. Simboliniu tokios nesėkmės pavyzdžiu tapo A. J. Wakefieldo publikacija, klaidingai siejusi MMR vakciną su autizmu. Straipsnis buvo išspausdintas, ir tik po daugelio metų, suradus rimtų etikos ir metodikos pažeidimų, oficialiai atšauktas. Tai ne klasikinės „blokados“ istorija, bet karti pamoka, kaip sistema vienu atveju praleidžia tai, ko neturėjo, o kitu – blokuoja korektiškus darbus vien todėl, kad jie pernelyg „rizikingi komunikaciniu požiūriu“.
Fone veikia ir dar viena, tylesnė jėga – pačių autorių baimė. Jei tyrėjas žino, kad net korektiška publikacija gali užtraukti neapykantos kampaniją, grasinimus, ilgalaikį priekabiavimą socialiniuose tinkluose, jis pradeda skaičiuoti: ar verta? Taip gimsta autocenzūra – ne formali, bet psichologinė.
Kaip padaryti, kad atradimai neliktų stalčiuje?
Šiandien jau egzistuoja priemonės, kurios bent iš dalies keičia situaciją. Preprintų serveriai leidžia greitai paskelbti rezultatus viešai, nelaukiant mėnesių ar metų, kol baigsis recenzijų maratonas. Iš anksto registruojami tyrimų protokolai ir statistinės analizės planai (pre-registration, registered reports) sumažina pagundą „pritempti“ istoriją prie duomenų. Atviri duomenys ir atviras programinis kodas apsunkina galimybę nepatogias detales paslėpti prieduose ar visai neišviešinti.
Vis garsiau kalbama ir apie tai, kad reikėtų sistemingai vertinti bei skatinti replikacijas ir neigiamus rezultatus – be jų mokslas primena žemėlapį, kuriame sužymėtos tik sėkmingos ekspedicijos, nutylint visas aklavietes.
Vis dėlto net ir geriausios procedūros nepašalins žmogiškojo faktoriaus. Mokslas išliks socialine sistema su ambicijomis, konkurencija, baime pralaimėti ir instituciniu spaudimu. Todėl klausimas „kodėl kai kurių atradimų neįmanoma publikuoti?“ neturi vieno, paprasto atsakymo.
Labiausiai priartėjusi prie tiesos formuluotė būtų tokia: neretai publikuoti įmanoma, bet kaina labai didelė – laikas, nervai, reputacija, atviras konfliktas su recenzentais ar interesų turėtojais. Kartais publikuoti iš tiesų neįmanoma – nes žaidžiama visuomenės saugumu arba autorė/ius neturi teisių į visus duomenis ir negali jų atskleisti. Abiem atvejais skaitytojui pasekmė ta pati: svarbi informacija nepasirodo ten, kur turėtų būti – skaidrioje, recenzuotoje mokslo erdvėje.
