Dulkėti Vakarų Australijos Kimberley regiono lygumų toliai šiandien atrodo labai nutolę nuo vandenyno. Tačiau prieš 250 milijonų metų šis svilinantis kraštovaizdis buvo sekli įlanka – klestinti povandeninė „kaimynystė“, kurioje gyveno vieni ankstyviausių pasaulio „jūros pabaisų“.
Stokholme įsikūrusio „Swedish Museum of Natural History“ paleontologai identifikavo įrodymų apie senovinius po visą pasaulį klajojusius „jūros salamandrų“ tipo gyvūnus.
Tyrimas atskleidė netikėtai įvairią jūrinių varliagyvių bendriją, kuri išlaikė stebėtinai glaudžius transokeaninius ryšius visame pasaulyje.
Vos per du milijonus metų po Didžiojo išmirimo šie gyvūnai jau buvo užėmę labai skirtingas buveines įvairiuose Žemės regionuose. Tai rodo, kaip greitai gyvybė atsigavo ir išsiplėtė po didžiausio mūsų planetos masinio išnykimo.
Seni radiniai – naujai perskaityti
Dar 8-ajame dešimtmetyje tyrėjų komanda aptiko fosilijas, ardomas uolienų darinio Noonkanbah galvijų rančoje, esančioje į rytus nuo atokaus Derby miestelio Kimberley regione.
Šie radiniai padėjo išspręsti 60 metų senumo mįslę paleontologijoje. Iš pradžių fosilijų fragmentai buvo neteisingai identifikuoti, o vėliau „pasimetė“ tarp tarptautinių muziejų rinkinių.
1972 m., kai pirmą kartą buvo aprašyti 250 milijonų metų senumo radiniai, manyta, kad jie priklauso vienai jūrinio varliagyvio rūšiai – Erythrobatrachus noonkanbahensis.
Tačiau 2024 m. atlikus nuodugnią archyvų peržiūrą ir pasitelkus aukštos raiškos 3D vaizdinimą, paaiškėjo tikroji situacija.
Dulkėtuose dėžėse slypėjo staigmena: jose buvo ne viena, o mažiausiai dvi skirtingos rūšys.
Pakartotinis tyrimas patvirtino, kad be pirminio Erythrobatrachus – stambaus, plačiagalvio aukščiausio lygio plėšrūno – tarp radinių taip pat yra Aphaneramma fosilijų. Pastarasis buvo ilgasnukis specialistas, idealiai prisitaikęs gaudyti smulkias žuvis.
Šie senoviniai jūriniai padarai dalijosi tomis pačiomis pakrančių vandenimis, bet užėmė visiškai skirtingas ekologines nišas.
Šis atradimas itin svarbus norint geriau suprasti gyvybės atsparumą.
Po vadinamojo Didžiojo išmirimo, katastrofiško permo ir triaso ribos masinio išnykimo, gyvybei Žemėje teko labai greitai prisitaikyti.
Šie trematosauridai – krokodilą primenantys šiuolaikinių varlių ir salamandrų giminaičiai – buvo tarp pirmųjų, kurie sėkmingai prisitaikė prie šių sąlygų.
Nors Erythrobatrachus atrodo buvęs vietinė Australijos rūšis, jo giminaitis Aphaneramma buvo tikras „pasaulio pilietis“ – šios rūšies fosilijų rasta Arktyje, Rusijoje, Pakistane ir Madagaskare.
Greitas atsigavimas po masinio išnykimo
Fosilijų identifikavimas rodo, kad net ir iškart po globalios katastrofos šie gyvūnai nebuvo izoliuoti.
Jie sparčiai plito susietomis senovinio pasaulio pakrančių „magistralėmis“, kolonizuodami naujas buveines būtent tuo metu, kai maždaug prieš 252 milijonus metų prasidėjo dinozaurų amžius.
Tyrėjų teigimu, Australijoje rasti trematosauridų likučiai rodo, kad ankstyvieji mezozojaus jūriniai tetrapodai ne tik greitai išsiplėtė į įvairias ekologines nišas, bet ir sugebėjo išplisti po visą pasaulį.
Iki šiol dauguma tyrimų apie šiuos ankstyvuosius mezozojaus laikų „jūros pabaisas“ – pirmuosius tetrapodus, prisitaikiusius gyventi jūroje – daugiausia buvo sutelkti į Šiaurės pusrutulį.
Tačiau šis atradimas patvirtina, kad šie gyvūnai buvo paplitę visame pasaulyje ir užėmė aukščiausio lygio plėšrūnų vietą senoviniuose superkontinentuose.
