Šiuolaikiniai tėvai vis dažniau jaučiasi perdegę, sutrikę ir nuolat kalti. Psichologas Radzislavas Kačanas paaiškina, kodėl taip nutiko būtent šiai tėvų kartai, su kokiais iššūkiais jie susiduria auginant paauglius ir ką galima keisti, kad santykiai su vaikais būtų mažiau skausmingi, o daugiau – partneriški ir gyvi.
Tėvai, priklausantys milenialų kartai, neretai atsidūsta: „Anksčiau viskas buvo paprasčiau.“ Paaugliai valgė, ėjo į mokyklą, o jei vakarais kur nors išeidavo, tiesiog turėdavo laiku grįžti namo. Šiandien iš tėvų tikimasi, kad jie bus ir psichologai, ir dietologai, ir treneriai, ir ugdymo vadybininkai, ir kibernetinio saugumo specialistai.
Visa tai sukuria milžinišką papildomą spaudimą. Pasak psichologo Radzislavo Kačano, dabartinių paauglių tėvai užaugo kur kas labiau „realiame“ ir analoginiame pasaulyje, kuriame santykiai buvo lokalesni, palyginimų – mažiau, o spaudimas, nors ir egzistavo, nebuvo toks intensyvus kaip dabar.
Transformacijų karta ir „užspaustos“ emocijos
Kačanas primena ir platesnį kartos kontekstą. Dabartiniai keturiasdešimtmečiai vaikystę ir jaunystę leido nuolatinės transformacijos metais. Jų šeimos 10-ajame dešimtmetyje neretai patyrė didelį stresą: sistemines permainas, darbo kaitą, finansinį neapibrėžtumą ir stiprų siekį materialaus stabilumo.
Tokių šeimų suaugusieji daugiausia buvo orientuoti į užduočių atlikimą ir išgyvenimą, o jausmai atsidurdavo paskutinėje vietoje. Galbūt būtent dėl to šiandieniniai tėvai, užaugę „patarimų kultūroje“, sako: „Tada viskas buvo paprasčiau.“ Tuomet pakako pasirūpinti, kad vaikas valgė, lankė mokyklą ir grįžo namo nustatytu laiku. Dabar iš tėvų tikimasi, kad jie bus visa kompetencijų „komanda“ – nuo psichologo iki IT saugumo eksperto.
„Profesionalus“ tėvystės projektas
Psichologas pripažįsta, kad pasaulis iš tikrųjų tapo sudėtingesnis – tai lemia technologijos, greitas gyvenimo tempas, psichologinės grėsmės ir socialinis spaudimas. Tačiau yra ir dar viena priežastis: tėvystė virto tarsi „profesija“.
Šiandien ji suprantama nebe kaip natūrali gyvenimo dalis, o veikiau kaip projektas su savo „rezultatyvumo rodikliais“. Tėvus užgriūva lavina informacijos: knygos, straipsniai, naujienos, trendai, ekspertai, tinklalaidės, naujienlaiškiai, nuomonės formuotojai socialiniuose tinkluose. Informacija dažnai būna prieštaringa.
Anksčiau tėvystė labiau rėmėsi intuicija, šiandien ji tampa projektu, kuris nuolat lyginamas su kitų tėvų „pasiekimais“, patiria mokyklos, interneto ir vidinio kritiko spaudimą. Tėvai ima jausti, kad kiekviena klaida – tai jų kaip žmogaus nesėkmės įrodymas. Tai veda į nusivylimą, nuovargį, paklusnumą aplinkai ir bejėgiškumo jausmą.
Greitas paauglių brendimas
Tuo pat metu paaugliai įžengia į labai greitų emocinių ir socialinių pokyčių etapą. Labai pasikeitė ir lytinio brendimo tempai: dalykai, kuriuos dabartiniai tėvai savo paauglystėje siejo su 15–16 metų amžiumi, šiandien pasirodo jau 11–12 metų vaikų gyvenime.
Tėvus tai dažnai šokiruoja – visko atrodo per daug ir per anksti. Ir iš tiesų, pasak specialisto, daug kas išties vyksta per anksti, o vaikams tenka nešanti krūvį, kuriam jie dar nepasiruošę.
Lūkesčių neatitikimas ir dvigubi signalai
Kitas svarbus veiksnys – visiška lūkesčių sumaištis. Iš vienos pusės, tėvams sakoma: „Nespauskite vaikų dėl rezultatų, nesugriaukite jų psichikos.“ Iš kitos pusės, egzistuoja mokyklų reitingai, konkursai, egzaminai, kurie faktiškai verčia imtis papildomų korepetitorių ir nuolatinio spaudimo, kad vaikas „neatsiliktų“.
Natūralu, kad tokioje sumaištyje kai kuriems tėvams viskas tiesiog įgrysta, ir jie viduje ima laukti, kada vaikai pagaliau užaugs ir „problemos baigsis“.
Paauglys – skaudžiai tikslus veidrodis
Kačanas paauglius vadina „veidrodžiu, kuris irgi gali būti žiaurus ir pataikyti tiksliai ten, kur labiausiai skauda“.
„Tavęs niekada nėra šalia“, „Tu visada rėki“, „Tu manęs neklausai“, „Tu pats taip darai ir dar mane bara“ – tėvai girdi tokius žodžius. Jie mato ne tik vaiko reakciją, bet ir atsispindinčias savo pačių istorijas: trūkumus, baimes, kaltės ir nevisavertiškumo jausmą.
Kodėl santykiai stringa ir kas gali padėti
Psichologo nuomone, krizinėse vaikų auklėjimo situacijose labai svarbu, kad šalia būtų antras sąmoningas suaugusysis. Tai nebūtinai turi būti kitas vaiko tėvas ar motina. Tai gali būti artimas žmogus, šeimos narys, patikimas mokytojas, psichologas ar palaikymo grupė.
Tikslas – neleisti tėvui ar mamai visiškai įstrigti savo pačių baimės ir savidestruktyvių interpretacijų rate.
Daug konfliktų tarp tėvų ir paauglių paaštrėja todėl, kad visi stengiasi išvengti tęstinio pokalbio. Po barnio išoriškai viskas tarsi „nurimsta“, tačiau tylos fone lieka neišsakytas skausmas: visi apsimeta, kad nieko neįvyko. Tokia tyla ne statinė tiltų, o sienų statytoja.
Neprivalote būti teisūs visada
Dar vienas svarbus akcentas – tėvai (kaip ir mokytojai) neprivalo laimėti kiekvieno ginčo ir nebūtinai turi būti teisūs vien todėl, kad yra vyresni.
Kačanas primena posakį: „Gali arba būti teisus, arba turėti ryšį.“ Kartais tai reiškia mažiau kontrolės ir daugiau nuoširdaus smalsumo. Mažiau – „ką tu darai“, daugiau – „aš esu šalia, jei manęs prireiks“.
Žingsnis po žingsnio, be staigių stebuklų ir dramatiškų pokyčių, toks santykio keitimas dažniausiai pradeda veikti: atsiranda daugiau pasitikėjimo, mažiau gynybos ir palaipsniui – daugiau tikro ryšio tarp tėvų ir vaikų.
