Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau tyrinėja, kaip Saulės aktyvumas gali paveikti Žemę ne tik per magnetines audras ar pašvaistes, bet ir per daug sudėtingesnius procesus mūsų planetos gelmėse. Naujas tyrimas kelia drąsią hipotezę: Saulės spinduliuotės ir dalelių srautai galimai daro įtaką tektoniniams lūžiams ir netgi gali prisidėti prie žemės drebėjimų suaktyvėjimo.
Saulės žybsniai reguliariai suardo viršutinius Žemės atmosferos sluoksnius ir sukelia įspūdingas poliarines pašvaistes. Tačiau naujo tyrimo autoriai iškėlė prielaidą, kad tokie įvykiai gali turėti ir gilesnių pasekmių. Kai iki mūsų planetos pasiekia įelektrintų dalelių srautai, jie gali pakeisti elektronų pasiskirstymą jonosferoje – atmosferos sluoksnyje, prisotintame įelektrintų dujų. Pagal mokslininkų modelį tai gali keisti elektrostatiškai veikiančias jėgas Žemės plutoje.
Darbas, publikuotas vasario 3 dieną žurnale „International Journal of Plasma Environmental Science and Technology“, nagrinėja jonosferą ir Žemės plutą kaip vienos bendros elektrinės sistemos elementus – tarsi „prasisunkiančią bateriją“. Plutos plyšiai ir lūžiai, užpildyti virškritinėmis (ypač tankiomis ir slėgio paveiktomis) skysčio fazėmis, turinčiomis daug jonų, elgiasi kaip kondensatoriai, kaupiantys elektros energiją. Būtent šiose zonose kaupiasi mechaninė įtampa ir įvyksta žemės drebėjimai.
Modelio skaičiavimai parodė, kad Saulės žybsnio metu jonosferos elektronai gali nuslinkti į žemesnius aukščius ir suformuoti neigiamo krūvio sluoksnį. Manoma, kad tai padidina elektrostatišką slėgį plutoje. Tyrimo autoriai teigia, jog tokie pokyčiai gali būti palyginami su kitais veiksniais, darančiais įtaką tektoniniams lūžiams – pavyzdžiui, gravitacija ar potvyninėmis jėgomis. Dėl to lūžis gali būti lyg „pastumtas“ iki slydimo ribos, kas ir pasireikštų žemės drebėjimu.
Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį į 2024 metais Japonijos Noto pusiasalyje įvykusį žemės drebėjimą, kuris sutapo su padidėjusiu Saulės aktyvumo laikotarpiu. Šis sutapimas, jų nuomone, atitinka pasiūlytą modelį, nors patys autoriai pabrėžia, kad patikimai įrodyti tokį ryšį yra itin sudėtinga.
Visų pirma, JAV geologijos tarnyba anksčiau yra pabrėžusi, kad žemės drebėjimai nerodo aiškios priklausomybės nuo 11 metų Saulės aktyvumo ciklo. Antra, ir Saulės žybsniai, ir žemės drebėjimai įvyksta gana dažnai, todėl vien jų laiko sutapimas dar nereiškia tiesioginio priežastinio ryšio.
Vis dėlto tyrėjai toliau ieško sąsajų tarp kosminės orų dinamikos ir Žemės plokščių tektonikos, o šį darbą vertina kaip vieną iš krypčių tolimesniems patikrinimams ir platesniems tyrimams.
Primintina ir platesnė perspektyva: NASA mokslininkai prognozuoja, kad maždaug po penkių milijardų metų Saulė taps raudonąja milžine. Tokia žvaigždės raidos stadija reikš katastrofiškus pokyčius visai vidinei Saulės sistemos daliai. Tuometinė išsiplėtusi Saulė gali visiškai sunaikinti Žemę arba ją suplėšyti veikiant milžiniškoms gravitacinėms jėgoms. Nors tai neįvyks artimiausiu metu, tokios prognozės primena, kokia glaudi ir kartu trapiai pusiausvyra sieja mūsų planetą ir centrinę žvaigždę.
