20 mokslininkų paleontologų komanda paskelbė atradusi naują dinozauro rūšį – Spinosaurus mirabilis – atokioje Nigero Sacharos regiono dalyje.
Šio priešistorinio plėšrūno atradimas keičia vėlyvojo dinozaurų laikotarpio istorijos interpretaciją.
Čikagos universiteto paleontologo Paulo Sereno vadovaujama ekspedicija, įveikusi alinantį centrinės Sacharos karštį, iškasė padarą, primenantį košmarą nuo senovinės upės kranto.
„Pragaro garnys“ iš Sacharos
Ryškiausias šios naujos rūšies bruožas – lenkta, savotiško „kardavimo“ formos kaukolės skiauterė.
2019 metais, kai komanda pirmą kartą nuo dykumos paviršiaus surinko šio kaukolės fragmentus, mokslininkai iš pradžių net nesuprato, ką mato. Radinys atrodė pernelyg didelis ir pernelyg keistas.
Sugrįžę 2022-aisiais, jie aptiko dar du panašius egzempliorius.
Šie radiniai patvirtino unikalios naujos rūšies egzistavimą – ją išskiria itin neįprasta, į dalgį panaši kaukolės skiauterė.
Kaukolės kaulo kraujagyslinių kanalų struktūra ir paviršiaus faktūra rodo, kad ši didžiulė „ašmenis“ primenanti struktūra buvo dengta keratino sluoksniu – panašiai kaip šiuolaikinių paukščių snapai.
Paleontologų manymu, ši išraiškinga, aukštyn iškilusi skiauterė veikė kaip ryškus „švyturys“, naudotas poravimosi demonstracijoms ar rūšies atpažinimui vešliose priešistorinio Nigero upių ekosistemose.
Jau daugelį metų paleontologų bendruomenėje verda diskusijos: ar Spinosaurus buvo giliai neriantis vandens plėšrūnas, ar labiau pakrančių tykotojas?
Nors dalis mokslininkų pastaruoju metu teigė, kad šie žuvimis mintantys dinozaurai buvo visiškai prisitaikę gyventi vandenyje, S. mirabilis istorija byloja ką kita.
Šios rūšies liekanos rastos 500–1000 kilometrų nuo bet kurios senovinės jūros pakrantės. Tai rodo, kad šie gyvūnai gyveno vešliuose, miškais apaugusiuose vidaus upių regionuose. Jie ne medžiojo gilumų banginių, o klajojo brastomis ir seklumomis.
Paulas Sereno įsivaizduoja šį dinozaurą kaip savotišką „pragaro garnį“ – aukštą, gerai įsitvirtinančiomis kojomis žingsniuojantį plėšrūną, galintį įbristi į dviejų metrų gylio vandenį ir ten sučiupti milžiniškas priešistorines žuvis.
Jo dantys buvo specialiai pritaikyti žuvų medžioklei: viršutiniai ir apatiniai dantys „susirakindavo“ tarsi šukos – apatiniai tiksliai įsistatydavo tarp viršutinių, sudarydami lyg žnyples, iš kurių grobiui beveik nebuvo galimybių ištrūkti.
Užuomina, kuri nuvedė prie atradimo
Atradimo ištakos siekia vos vieną sakinį, parašytą prancūzų geologo dar 6-ajame dešimtmetyje.
Toje trumpoje pastaboje buvo paminėtas „kardo formos dantis“, rastas atokiame Nigero kampe.
Į šią vietą niekas negrįžo daugiau kaip 70 metų. Tik tuaregas gidas ant motociklo nuvedė komandą giliai į Sacharos centrą, kur ir buvo aptikti itin svarbūs fosilijų klodai.
Šis radinys laikomas milžinišku laimėjimu Nigero mokslo paveldui. Fosilijos bus saugomos „Upės muziejuje“ – novatoriškame, be energijos išorinių šaltinių veikiančiame objekte, šiuo metu statomame sostinėje Niamėjuje.
Po daugiau kaip 100 tonų fosilijų išgabenimo iš dykumos Paulius Sereno Sacharą vadina vartais į „prarastą pasaulį“ tiems, kurie ryžtasi atlaikyti jos atšiaurias sąlygas. Jo akimis, ši plati ir bauginanti dykumos erdvė išlieka savotiška paskutine riba paleontologams, pasiruošusiems siekti nežinomybės.
Pasitelkę pažangius kompiuterinės tomografijos tyrimus ir skaitmeninio modeliavimo technologijas, tarptautinė Paulo Sereno vadovaujama paleoiliustratorių komanda sugebėjo iš atskirų S. mirabilis fosilijų fragmentų sukurti itin tikrovišką trimačio atvaizdo rekonstrukciją.
Atradimas neliks uždarytas laboratorijose. Kovo 1-ąją spalvinga, lankytojams liečiama S. mirabilis kaukolės skiauterės kopija bus pristatyta „Chicago Children’s Museum“.
