Įsivaizduokite ramų kalnų ežerą. Jei dangus apsiniaukęs, vandens paviršius negali atspindėti saulės – jame matysime tik pilkumą ir miglą. Panašus mechanizmas, pasak stebėtojų, veikia ir žmogaus kasdienybėje. Pasaulis aplink mus yra stulbinamai sąžiningas: jis grąžina tiksliai tai, ką į jį „išsiunčiame“, nieko nepuošdamas ir nieko neiškraipydamas.
Jei žmogus metų metais savo gyvenime mato tą pačią varginančią situacijų seką, verta klausti ne apie išorines aplinkybes, o apie tai, kokią energiją jis pats skleidžia. Šis mechanizmas gali pasirodyti griežtas, tačiau kartu tai – praktiškiausias įrankis pokyčiams. Kai tik viduje pasikeičia „vaizdas“, veidrodžiui nebelieka nieko kita, kaip pradėti rodyti ką nors kita.
Nematomas likimas, kurį audžiame kasdien
Kiekvienas iš mūsų dienos eigoje primena audėją, tik siūlai, iš kurių audžiamas mūsų likimo audinys, plika akimi nematomi. Tai – mūsų jausmai ir emocijos. Kiekviena akimirka sukuria tam tikrą vibraciją – tarsi lengvas bangeles mūsų vidinės būsenos paviršiuje.
Žmogaus psichologinę įtaką aplinkai nagrinėjantys specialistai pabrėžia, kad šios vibracijos niekur nedingsta. Jei rytas prasidėjo sunkumo jausmu dėl vakarykščio nuoskaudų ar susierzinimo eilėje parduotuvėje, šios būsenos susipina į tankų lauką. Jis veikia rezonanso principu: pyktis pritraukia situacijas, kurios verčia pykti dar labiau, baimė priverčia pasaulį vėl ir vėl „paduoti“ naujų priežasčių nerimauti, vidinė ramybė lemia, kad net sudėtingos situacijos išsisprendžia lengviau.
Pasaule nepazīst jēdzienus „gera“ ar „bloga“ – ji pažįsta tik atitiktį. Ji tiesiog vykdo užsakymą, kurį nesąmoningai suformuojame savo nuotaika.
Nakties ramybė: metas, kai atsinaujina realybė
Paros eigoje egzistuoja ypatingas metas, kai realybės „audinys“ tampa plonesnis ir atsiveria galimybė atsinaujinti. Tai – naktis. Kol fizinis kūnas ilsisi, vidinis pasaulis atsiveria kitiems procesams. Tyloje, kai nutyla dienos triukšmas, vyksta natūralus apsivalymas – tarsi nematoma šviesa išdegintų per dieną sukauptų neigiamų minčių pelenus.
Tačiau dažnai šią galimybę patys sau atimame. Kai iki išnaktų vartome telefoną arba neramiai vartomės lovoje ir mintyse vėl bei vėl peržiūrime dienos problemas, tarp mūsų ir atnaujinančios tėkmės iškyla nematomas „skėtis“. Ryte tada ne jaučiamės pailsėję, o tarsi pernešame vakarykštį sunkumą į naują dieną.
Kodėl laikomės įsikibę savo kančių?
Žinantieji yra pastebėję paradoksą: kančios turi savybę pačios save maitinti. Žmogus pripranta prie savo bėdų ir nuolatinio nepasitenkinimo, paversdamas tai savotiška komforto zona. Kad ir kaip liūdnai tai skambėtų, tokioje būsenoje daugeliui atrodo „saugiau“, nes nežinomybė gąsdina labiau nei pažįstama, nors ir pilkoka realybė.
Vis dėlto svarbu prisiminti, kad žmogaus prigimtyje įrašyta geba jausti šviesą net tada, kai aplink tamsa. Džiaugsmo pasirinkimas nėra problemų neigimas, o drąsus sprendimas nebešerti kančios savo dėmesiu. Kai sąmoningai pradedame pastebėti ir vertinti smulkmenas – šiltą arbatos puodelį, nepažįstamojo šypseną, – imame austi visiškai kitokią realybę.
Gerumas kaip vidinės jėgos ženklas
Šiuolaikiniame pasaulyje gerumas neretai painiojamas su silpnumu ar naivumu. Tačiau iš tikrųjų tai – vidinio pilnatvės jausmo ir stiprybės požymis. Tai būsena, kai viduje tiek daug šviesos, kad norisi ja dalytis be ypatingos priežasties ir nesitikint padėkos.
Žmogus, natūraliai skleidžiantis geranoriškumą, tampa mažiau pažeidžiamas. Jis nelaukia smūgio – todėl jo ir nepritraukia. Toks požiūris veda į sėkmę ne todėl, kad žmogus yra „nuolankus“, o todėl, kad jis gyvena viename ritme su kuriančia, gyvybinga gyvenimo energija.
Ar galima pakeisti savo aplinką, pakeitus save?
Žmonės aplink mus nėra atsitiktiniai praeiviai. Mes buriamės pagal panašumo principą – tarsi derantys garsai, kurie reaguoja į tam tikrą tonaciją. Jei aplinkoje daug nuolat nepatenkintų žmonių, verta paklausti savęs: „Kokiu dažniu skambiu aš pats?“
Pereiti į kitą „aplinkos lygmenį“ nebūtinai reiškia keisti miestą ar šalį. Tai prasideda nuo vidinių vibracijų pokyčio. Kai pradedame skambėti dėkingumo ir džiaugsmo dažniu, senieji veidai pamažu ima dingti iš mūsų kasdienybės, užleisdami vietą tiems, kurie girdi tą pačią „muziką“ kaip ir mes.
Pažvelkite į savo gyvenimą dabar. Jis atvirai pasakoja, kas esate savo esmės gilumoje. Veidrodis nemoka meluoti, ir jei vaizdas jame jums nepatinka, nėra prasmės pykti ant stiklo. Pakanka atsisukti į savo vidinį šviesos šaltinį ir pamažu pripildyti savo taurę tuo, kas teikia tikrą džiaugsmą ir įkvėpimą.
