Žalia bulvės žievelės spalva rodo chlorofilo susidarymą. Jis atsiranda, kai gumbas per ilgai laikomas saulės ar stiprios dirbtinės šviesos poveikyje. Pats chlorofilas žmogui nėra kenksmingas, tačiau jo buvimas yra tarsi įspėjamasis signalas: tai rodo, kad bulvėje prasidėjo metaboliniai procesai, kurie padidino solanino – natūralaus, toksiškų savybių turinčio glikoalkaloido – koncentraciją.
Bulvės puikiai tinka ne tik tradiciniams garnyrams, bet ir originaliems patiekalams. Iš virtų bulvių paruoštas įdaras gali tapti gardžiu kopūstų lapų įdaru. Tokie auksiniai kopūstų vokeliai su bulvių mase – įdomi alternatyva įprastiems balandėliams ar krokietams, ypač jei norisi lengvesnio, bet vis tiek sočiai pasotinančio patiekalo. Svarbiausia – naudoti tik sveikas, nežaliavusias ir nesudygiusias bulves.
Saugokitės solanino
Solaninas – tai natūrali bulvės apsauginė medžiaga, kuri augalui padeda gintis nuo kenkėjų ir ligų. Žmogui ši medžiaga yra pavojinga: ji veikia virškinimo ir nervų sistemas. Klaidinga manyti, kad įprastas terminis apdorojimas gali visiškai neutralizuoti šią toksinę medžiagą.
Solaninas pradeda irti tik esant aukštesnei nei 170 °C temperatūrai, o intensyvus jo irimas vyksta apie 210 °C. Tai reiškia, kad verdant bulves vandenyje solaninas visiškai neišnyksta, o kepant ar verdant riebaluose įprastinėse temperatūrose jo koncentracija sumažėja tik nežymiai. Svarbiausias įspėjamasis ženklas – ryškus kartus, aitrus skonis. Jei valgydami bulves pajuntate tokį skonį, patiekalo nebevalgykite.
Ar pakanka nupjauti žalią dalį?
Viskas priklauso nuo to, kiek stipriai bulvė pažaliavo. Jei ant bulvės yra tik viena nedidelė žalia dėmelė, ją galima giliai išpjauti, paliekant aplink ją pakankamą miužo „atsargą“. Vis dėlto reikėtų vadovautis sveiku protu – jeigu bulvė maža, o žalia dėmė ryški ir gana didelė, giliai išpjaunant ją su kelių centimetrų saugos riba, iš gumbos liks vos kas nors.
Jei po nupjovimo bulvės minkštimas vis dar atrodo stikliškas ar turi žalsvą atspalvį, tokios bulvės valgyti nereikėtų. Kai žalia spalva apima didesnę dalį žievelės, tokią bulvę geriau išmesti. Čia nepadės net labai kruopštus skutimas – toksinas gali būti jau prasiskverbęs giliai į gumbo vidų
Tas pats galioja ir išdygusioms bulvėms. Ant gumbo išaugę daigai sukaupia didžiules solanino dozes, kurios labiausiai koncentruojasi daigo pagrinde, vadinamojoje „akutėje“. Jei bulvė vis dar tvirta, o daigų nedaug ir jie maži, galima juos kruopščiai išpjauti kartu su aplinkiniu minkštimu – to paprastai pakanka.
Tačiau jeigu bulvė yra suvytusi, suminkštėjusi, smarkiai susiraukšlėjusi ir apaugusi gausiais daigais, vien daigų išpjovimas nebepadės. Toks gumbas jau būna prisotintas toksinų visame tūryje ir jo vartoti maistui nebesaugu.
