Trumparegystės (miopijos) atvejų skaičius visame pasaulyje sparčiai auga, ir naujas tyrimas leidžia manyti, kad svarbiu šio reiškinio veiksniu gali būti šiuolaikinis įprotis vis daugiau laiko leisti uždarose patalpose.
Nors tikslios priežastys, kodėl trumparegystė taip plinta, iki šiol nėra iki galo aiškios, Niujorko valstijos universiteto Optometrijos koledžo (SUNY College of Optometry) mokslininkų darbas rodo, kad problema nėra vien tik ekranuose praleidžiamas laikas.
SUNY komanda laboratorijoje atliko bandymus su 34 savanoriais: 21 jų turėjo trumparegystę (miopai), o 13 žmonių rega buvo normali (emmetropai). Dalyviams buvo pateikiami kvadratiniai taikiniai, kurių ryškumas ir kontrastas buvo nuolat keičiami. Į juos buvo žiūrima viena akimi, kelis kartus iš eilės sufokusuojant žvilgsnį.
Trumparegių akių veikla parodė, kad veiklos ir užduotys, reikalaujančios žiūrėti iš arti (vadinamasis „artimas darbas“), gali prisidėti prie trumparegystės vystymosi. Taip yra dėl to, kad žiūrint iš arti vyzdys susitraukia ir apriboja šviesos kiekį, patenkantį į akį.
„Trumparegystė pasaulyje pasiekė beveik epideminį lygį, tačiau mes vis dar iki galo nesuprantame, kodėl taip nutiko“, – aiškina vizualinės neurobiologijos specialistas Jose-Manuelis Alonso. „Mūsų rezultatai rodo, kad bendras veiksnys gali būti tai, kiek šviesos pasiekia tinklainę atliekant ilgalaikį artimą darbą, ypač patalpose.“
Tyrėjai siekė išnagrinėti tris su žiūrėjimu į artimus objektus susijusius procesus: kaip akis fokusuojasi (akomodacija), kaip akys pasisuka į vidų, ir kaip susitraukia vyzdžiai. Taip pat buvo atliktos korekcijos atsižvelgiant į tinklainėje veikiančius ON ir OFF kelius – atitinkamai atsakingus už šviesos ir tamsos signalų apdorojimą.
Silpnesnis ON kelias jau anksčiau buvo siejamas su trumparegyste, tačiau mechanizmas nebuvo aiškus. Vienas iš svarbių šio tyrimo rezultatų – tai, kad didesnę reikšmę, lyginant su ryškumu, turėjo būtent kontrastas, kai buvo matuojamas akių pasisukimas į vidų ir vyzdžių susitraukimas.
Komanda taip pat pastebėjo, kad trumparegių akys jau prieš fokusuojant dažniau būna labiau pasisukusios į vidų, o jų vyzdžiai susitraukia labiau nei žmonių, turinčių normalią regą. Manoma, kad toks derinys silpnina ON kelio veiklą.
Šie stebėjimai leido suformuluoti naują hipotezę: esant trumparegystei, pirmenybė teikiama vaizdo ryškumui (fokusui), o ne šviesumui, ir tai sudaro savotišką grįžtamojo ryšio kilpą, kuri kompensuoja pernelyg stipriai ir ilgainiui dar labiau pablogina būklę.
Uždarose patalpose, kur šviesos paprastai yra gerokai mažiau nei lauke, ši problema tampa dar ryškesnė.
„Ryškioje lauko šviesoje vyzdys susitraukia, kad apsaugotų akį, tačiau tinklainę vis tiek pasiekia pakankamas šviesos kiekis“, – aiškina optometrijos doktorantė Urusha Maharjan. „Kai žmogus patalpoje žiūri į artimus objektus – telefoną, planšetę ar knygą – vyzdys irgi gali susitraukti, tačiau ne dėl ryškumo, o tam, kad išryškintų vaizdą. Esant prastam apšvietimui, toks derinys gali smarkiai sumažinti tinklainę pasiekiantį šviesos kiekį.“
Trumparegystės tyrimai sudėtingi, nes ją lemia daugybė veiksnių, tarp jų ir stiprus genetinis komponentas. Ši būklė atsiranda tada, kai akies obuolys yra pernelyg pailgas, todėl į akį patenkantis vaizdas sufokusuojamas ne tiesiai ant tinklainės – šviesai jautraus audinio, kuris iškloja akies dugną.
Pasak tyrėjų, trumparegystę gali bloginti ne tik išplaukęs vaizdas, bet ir sumažėjęs šviesos kiekis, pasiekiantis tinklainę.
Ši idėja gali paaiškinti, kodėl pernelyg stiprūs korekciniai lęšiai yra problemiški: SUNY komanda mano, kad jie ne tik keičia fokusavimą, bet ir dar labiau sumažina tinklainę pasiekiantį šviesos srautą.
„Mūsų rezultatai paremta hipotezę, kad trumparegystė vystosi vaikams, kurių tinklainė gauna nepakankamą šviesos stimuliaciją“, – rašo tyrimo autoriai.
Vis dėlto svarbu pripažinti šio tyrimo ribotumus. Jis atliktas su nedideliu žmonių skaičiumi, jų regėjimas nebuvo stebėtas ilgą laiką, taip pat nebuvo tiesiogiai lyginamos sąlygos lauke ir patalpose. Todėl dalis išvadų yra pagrįstos ne tik šio darbo rezultatais, bet ir ankstesniais tyrimais.
Kita vertus, būtent tokios pagrįstos hipotezės ateityje gali būti tiksliau patikrintos ir padėti geriau suprasti, kodėl trumparegystė taip paplitusi. Prognozuojama, kad iki 2050 metų šia būkle gali sirgti beveik 40 procentų jaunų žmonių.
Nerimą keliantis trumparegystės paplitimo didėjimas dažnai siejamas su tuo, kad vaikai vis daugiau laiko praleidžia prie ekranų. Tačiau, pasak tyrėjų, ne mažiau svarbus gali būti ir pats gyvenimo būdas: vis dažnesnis buvimas patalpose ir nuolatinis žiūrėjimas į artimus objektus – telefonus, planšetes ir kompiuterių ekranus.
„Tai nėra galutinis atsakymas“, – pabrėžia Alonso. „Tai hipotezė, paremta išmatuojamais fiziologiniais rodikliais, kuri sujungia daug iki šiol gautų įrodymų į vieną visumą. Reikia daugiau tyrimų, tačiau ji suteikia naują perspektyvą galvojant apie trumparegystės prevenciją ir gydymą.“
