Inkstai, tai viena svarbiausių gyvybę palaikančių organizmo sistemų. Jos reguliuoja kraujospūdį, dalyvauja medžiagų apykaitos ir endokriniuose procesuose. Kaip pastebėti, kad inkstai nebesusitvarko su savo darbu? Skausmo gali ir nebūti.
Viena pavojingiausių sutrikusios inkstų veiklos pasekmių – inkstų nepakankamumo išsivystymas. Tačiau net ir tokia rimta diagnozė nereiškia, kad būtina atsisakyti vilties gyventi įprastą gyvenimą. Apie ligos simptomus ir priežastis pasakoja urologas, andrologas, reproduktologas, medicinos mokslų kandidatas Stanislavas Sosnovskis.
Kodėl „atsisako“ inkstai?
Kalbant apie inkstų nepakankamumo priežastis, galima išskirti du pagrindinius variantus. Esant ūminei formai, viskas vystosi labai greitai, be išankstinių įspėjamųjų ženklų. Liga atsiranda staiga ir progresuoja per kelias dienas. Taip dažniausiai nutinka apsinuodijus, netekus daug kraujo ar esant tam tikrų vaistų netoleravimui.
Galimas ir lėtinis ligos vystymasis, kai procesas vyksta lėtai ir nepastebimai. Simptomai stiprėja palaipsniui ir kartais jų visai nebūna daugybę metų, kol nepažeidžiama maždaug 75 % inkstų nefronų. Dažniausios priežastys – cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, lėtinės uždegiminės ligos ir autoimuninės kilmės patologijos (glomerulonefritas).
Paprastai inkstai neskauda ir retai sukelia tiesioginių nusiskundimų. Todėl daugelis apie problemą sužino tik vėlyvose stadijose, kai organizmas jau nebesugeba kompensuoti sutrikimų.
Kada metas sunerimti?
Ankstyvosiose lėtinio inkstų nepakankamumo stadijose simptomai primena paprastą nuovargį: nuolatinis mieguistumas, burnos džiūvimas, jėgų stoka net paprastoms užduotims. Tai susiję su baltymų skilimo produktų ir rūgščių radikalų kaupimusi kraujyje.
Vėliau atsiranda tinimai, ypač rytais veide. Taip pat gali pasireikšti pykinimas, kartais vėmimas, dusulys net be fizinio krūvio, padidėjęs kraujospūdis, išsivysto ureminė encefalopatija.
Pakinta ir šlapimo kiekis: jo gali būti gerokai daugiau, ypač naktį, arba, priešingai, labai mažai – tai priklauso nuo ligos stadijos. Šlapinantis galima pastebėti, kad šlapimas stipriai putoja. Oda pradeda niežėti, įgauna tamsiai gelsvą atspalvį, kraujospūdis svyruoja, burnoje jaučiamas metalo skonis.
Ūminė forma pasireiškia daug sunkiau: staiga smarkiai sumažėja šlapimo kiekis (kartais iki nulio), atsiranda stiprus silpnumas, traukuliai, sąmonės sutrikimas, greitai vystosi išplitusios intravaskulinės koaguliacijos (DIC) sindromas. Be skubios medikų pagalbos tai gali baigtis itin liūdnai. Daugelis iš pradžių viską aiškina „pervargimu“, „peršalimu“, „amžiumi“. Tačiau jei tinimai, nuovargis ir šlapimo pokyčiai nepraeina ilgiau nei savaitę, tai jau rimtas signalas.
Kaip nustatoma diagnozė?
Pirmiausia atliekami kraujo ir šlapimo tyrimai – vertinamas kreatinino, šlapalo kiekis, glomerulų filtracijos greitis. Atliekamas inkstų ultragarsinis tyrimas, prireikus – kompiuterinė tomografija ar biopsija. Gydymas priklauso nuo ligos formos ir stadijos. Ūminiu atveju būtina skubiai pašalinti priežastį: intensyviai gydyti, šalinti infekciją ar intoksikaciją.
Lėtinės formos metu sutrinka vandens ir druskų apykaita, kraujyje kaupiasi azotiniai junginiai, nukenčia endokrininė ir fermentinė funkcijos. Būtina laikytis dietos, kurioje mažiau druskos, baltymų ir fosforo, vartoti kraujospūdį mažinančius vaistus, geležies preparatus anemijai gydyti. Vėlyvose stadijose tenka rinktis tarp nuolatinės dializės (3–4 kartus per savaitę po 4–5 valandas) ir chirurginio gydymo – inkstų transplantacijos. Transplantacija leidžia gyventi visavertį gyvenimą.
Daugelis dializuojamų pacientų dirba, keliauja ir net bėga maratonus. Yra žmonių, kurie po inkstų transplantacijos grįžta į sportą, susilaukia vaikų, sėkmingai kuria karjerą. Svarbiausia – disciplina: reguliariai atlikti tyrimus, laikytis dietos, gerti tik tiek vandens, kiek rekomenduoja gydytojas (ne daugiau ir ne mažiau), atsisakyti rūkymo ir alkoholio. Visa tai veiksminga tik tuomet, jei taikomas tinkamas gydymas. Be gydytojo priežiūros ir sistemingo stebėjimo sveikatos būklė labai greitai blogėja.
