Ryškiai šviečiant saulei būti lauke darosi labai sunku, ypač vidurdienį. Visi žinome, kad žiūrėti tiesiai į saulę yra pavojinga akims, bet kaip yra su periferiniu regėjimu? Ar mes šią šviesą užfiksuojame ir ar ji mums kenkia?
Ilgai žiūrint į saulę, į tinklainę patenka didelis ultravioletinių spindulių kiekis, kuris gali sukelti saulės tinklainės pažeidimą – saulės retinopatiją. Ypatingai sunkiais atvejais tai gali lemti aklumą (nors taip nutinka labai retai). Tačiau tiesioginis žvilgsnis į saulę paprastai būna labai skausmingas ir sukelia dėmes prieš akis, miglotą regėjimą ar pablogėjusį spalvų suvokimą.
Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad ryškią saulės šviesą galime fiksuoti ir periferiniu regėjimu. Kuo tai skiriasi? Norint atsakyti į šį klausimą, svarbu suprasti akies sandarą.
Priekinėje akies dalyje yra lęšiukas, kuris atsakingas už šviesos fokusavimą į geltonąją dėmę – pigmentuotą, ovalios formos tinklainės sritį priešais vyzdį, kurioje rega yra pati aštriausia. Vyzdys yra centre, todėl žvelgiant tiesiai į saulę, šviesa patenka tiksliai į lęšiuką ir sufokusuojama į tinklainę.
Jei į saulę žiūrite ne tiesiogiai, o tarsi „krašteliu“, naudodamiesi periferiniu regėjimu, į vyzdį ir lęšiuką patenka gerokai mažiau šviesos, todėl ji nebegali taip stipriai pažeisti tinklainės. Tai nesunku suprasti prisimenant bandymą su didinamuoju stiklu ir saulės spinduliais. Didinamojo stiklo paviršius yra išgaubtas, todėl visi spinduliai, išskyrus tuos, kurie eina per centrą, yra laužomi. Per centrą einantys spinduliai gali visiškai nekeisti krypties arba šiek tiek pasislinkti erdvėje.
