Pykčio „išliejimas“, kai esame supykę, daugeliui atrodo savaime suprantama ir netgi naudinga. Įprasta manyti, kad išreiškus pyktį jis nuslūgsta, tarsi iš garpuodžio išleidus garą.
Tačiau nauja 2024 m. metaanalizė rodo, kad šis įvaizdis klaidina. Ohajo valstijos universiteto mokslininkai išanalizavo 154 tyrimus apie pyktį ir praktiškai nerado įrodymų, jog „išsivėdinimas“ padeda. Kai kuriais atvejais jis netgi gali pyktį padidinti.
„Labai svarbu sugriauti mitą, kad jei esi supykęs, privalai išsilieti – „išsikalbėti“, „išsikrauti“, – aiškino pagrindinis tyrimo autorius, komunikacijos mokslų specialistas Bradas Bushmanas. – Pykčio išliejimas gali skambėti patraukliai, tačiau nėra nė kruopelės mokslinių įrodymų, patvirtinančių katarzės teoriją.“
Tai nereiškia, kad pyktį reikia ignoruoti. Apmąstymas ir ramus situacijos įvertinimas padeda suprasti, kodėl supykstame, bei imtis veiksmų dėl tikrųjų problemų. Šis procesas taip pat svarbus emociniam pripažinimui – pirmajam žingsniui sveikesnio emocijų tvarkymosi link.
Vis dėlto pyktį „išleidžiantis“ elgesys dažnai peržengia ramų apmąstymą ir virsta nuolatiniu neigiamų minčių „kramtymu“, vadinamu ruminacija. Tyrimas rodo, kad daugelis žmonių taip pat bando „išvaryti“ pyktį fiziniu krūviu. Nors tai naudinga sveikatai, nuotaikos čia ir dabar tai nebūtinai pagerina.
Tyrimuose, įtrauktuose į apžvalgą, dalyvavo 10 189 žmonės – įvairaus amžiaus, lyties, kultūrų ir etninių grupių atstovai. Rezultatai parodė, kad esminis veiksnys malšinant pyktį yra fiziologinio sujaudinimo mažinimas – tiek to, kurį kelia pats pyktis, tiek to, kuris kyla dėl fizinio aktyvumo.
„Kad sumažintume pyktį, geriausia užsiimti veikla, kuri mažina sujaudinimo lygį, – teigė B. Bushmanas. – Priešingai nei sufleruoja populiari nuomonė, net ir bėgimas nėra gera strategija, nes didina sujaudinimą ir galiausiai tampa priešingai veikiančia priemone.“
Tyrimą iš dalies įkvėpė vis labiau populiarėjantys vadinamieji „pykčio kambariai“, kuriuose žmonės moka už galimybę daužyti daiktus tikėdamiesi taip „išleisti“ pyktį. Pirmoji autorė, Virdžinijos Sandraugos universiteto komunikacijos mokslininkė Sophie Kjærvik, pasakojo norėjusi sugriauti idėją, kad pyktį padeda įveikti jo išraiška.
„Norėjome parodyti, kad labai svarbu mažinti fiziologinį sujaudinimą, – aiškino S. Kjærvik. – Ne tik tai, kaip galvojame, bet ir tai, kas vyksta kūne.“
Tyrėjų komanda savo apžvalgą grindė dviejų faktorių emocijų teorija, kuri teigia, kad pyktis (kaip ir kitos emocijos) turi dvi sudedamąsias dalis: fiziologinę ir pažintinę (kognityvinę).
Iki šiol dauguma tyrimų dažniau gilinosi į pažintinę pusę – pavyzdžiui, kaip kognityvinė elgesio terapija padeda keisti mintis ir interpretacijas, kurios palaiko pyktį. Nors tokios terapijos dažnai veiksmingos, jos netinka visiems žmonėms ir visų tipų mąstymui.
Naujoji metaanalizė išsamiau pažvelgė į veiklas, kurios arba didina, arba mažina sujaudinimą – nuo bokso, važiavimo dviračiu ir bėgiojimo iki giluminio kvėpavimo, meditacijos ir jogos.
Buvo nustatyta, kad raminančios veiklos tiek laboratorijoje, tiek realiose situacijose mažina pyktį, nepriklausomai nuo mokymo metodų ar dalyvių demografinių skirtumų. Tarp veiksmingų sujaudinimą mažinančių priemonių buvo lėto tempo joga, dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) praktikos, progresyvus raumenų atpalaidavimas, diafragminis kvėpavimas ir paprastas „laiko išsėdėjimas“ (timeout).
„Buvo labai įdomu pamatyti, kad progresyvus raumenų atpalaidavimas ir apskritai atsipalaidavimo pratimai gali būti tokie pat veiksmingi kaip meditacija ar dėmesingo įsisąmoninimo praktikos, – sakė S. Kjærvik. – O joga, nors ir gali kiek labiau suaktyvinti kūną nei meditacija, vis tiek padeda susitelkti į kvėpavimą ir taip mažinti pyktį.“
Užuot bandžius pyktį išrėkti ar išdaužyti, tyrėjai rekomenduoja jį „nuginkluoti“ mažinant vidinę įtampą. Ramybės taktikos, jau pasiteisinusios streso valdyme, taip pat gali sumažinti ir pykčio intensyvumą.
„Šiuolaikinėje visuomenėje visi susiduriame su dideliu stresu ir ieškome būdų, kaip su juo tvarkytis, – pabrėžia S. Kjærvik. – Matyti, kad tos pačios strategijos, kurios padeda malšinti stresą, veiksmingos ir pykčiui, yra tikrai naudinga.“
Apžvalga parodė, kad dauguma sujaudinimą didinančių veiklų pykčio nemažina, o kai kurios jį net padidina. Labiausiai pyktį linkęs sustiprinti pasirodė bėgiojimas.
Kita vertus, komandiniai žaidimai ir kitos žaismingos fizinės veiklos, atrodo, mažina fiziologinį sujaudinimą – matyt, dėl to, kad jose daug malonumo ir žaidybiškumo. Tai rodo, kad fizinis aktyvumas gali padėti pykčiui, jei kartu suteikia džiaugsmo, o ne tik intensyvų krūvį.
„Tam tikra fizinė veikla, kuri didina sujaudinimą, sveika širdžiai, bet tikrai nėra geriausias būdas sumažinti pyktį, – apibendrino B. Bushmanas. – Tai savotiška kova: supykę žmonės nori išsilieti, tačiau mūsų duomenys rodo, kad bet koks malonumo jausmas po „išsivėdinimo“ iš tiesų tik sustiprina agresyvų elgesį.“
Tyrėjai pabrėžia, kad nors šių išvadų dar reikia toliau tikrinti, šiuo metu geriausios rekomendacijos pykčiui suvaldyti – ramybės technikos. Tai gali būti net ir labai paprasti veiksmai: trumpam atsitraukti, kelis kartus giliai įkvėpti, suskaičiuoti iki dešimties.
„Nebūtina iškart registruotis pas kognityvinės elgesio terapijos specialistą, kad susitvarkytum su pykčiu, – sako S. Kjærvik. – Galima parsisiųsti nemokamą programėlę į telefoną ar pasinaudoti trumpu vaizdo įrašu internete, jei reikia pagalbos praktikuojant kvėpavimą ar atsipalaidavimą.“
